Eglė Kirliauskaitė
D. Matvejevo ir herojės asmeninio archyvo nuotr.
Daryti tai, kas teikia malonumą ir kuo tiki iki negalėjimo – ši gana reta laimė nusišypsojo teatrologei bei pradedančiai dramaturgei Godai Dapšytei, kuri tiesiog gyvena teatru. Tiesa, panašu, jog pastaruosius kelis mėnesius ir pačiame teatre – praėjusį savaitgalį Lietuvos nacionalinio dramos teatro publikai pristatytas pagal jos ir kolegos latvio Jānio Balodžio pjesę statytas spektaklis„Barikados“ apie 1991-ųjų sausio įvykius. „Repetuojame kasdien, dažnai – nuo ryto iki vakaro, o naktimis rašome pjesę“, – šypsojosi dar prieš premjerą kalbinta jaunajai teatro asmenybių kartai atstovaujanti mergina. Apie neįprastus dramaturginius sprendimus, dabartinio Lietuvos teatro realijas, kritikos troškulį bei gyvenimą su „Barikadomis“ bei ant barikadų – iš pirmų lūpų.
Visa jūsų veikla sukasi apie teatrą: esate teatrologė, pradedanti dramaturgė. Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?
Pasirinkimas labai natūralus – aš praktiškai gimiau teatre: mano tėtis aktorius Arvydas Dapšys, mama taip pat kurį laiką teatre dirbo vadybininke. Teatre užaugau, čia praleidau didžiąją vaikystės dalį: ir spektakliuose, ir repeticijose, ir užkulisuose. Ten aš formavausi kaip žmogus, tai visada buvo šalia, visada mane supo. Niekada nebuvo klausimų dėl srities – veikiau tik dėl to, kaip joje būti ir ką joje veikti. Teatro aš nesirinkau – aš jame atsiradau. Taip dėkingai susiklostė aplinkybės, jog visą laiką buvau tame, kas man atrodo svarbu, stebuklinga ir, kad ir kaip banaliai beskambėtų, kas man yra artima, ką myliu, kuo tikiu, kas, tikiuosi, kartais gali pagerinti mūsų gyvenimus. Vis bandau skirtingas priemones, skirtingus būdus ir labai džiaugiuosi, jog gyvenimas suteikia progas išmėginti įvairias teatro puses.
Gal kada nors turėjote minčių išbandyti ir aktorystę?
Rimtai turbūt ne, tačiau vaikystėje panašių minčių buvo. Nežinojau, jog yra kitų būdų būti teatre – vienintelis pasirinkimas, kurį mačiau, buvo aktoriai bei režisieriai. Juokinga, bet vaidinti teko, tik tai dariau, kai dar mokiausi pirmoje klasėje. Tuo metu dar ne nacionaliniame, o akademiniame dramos teatre buvo spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ – ten jie „naudojo“ vaikus (juokiasi). Nežinau, kiek tos vaidybos buvo, bet ten veikė vaikai. Jie augdavo, keisdavosi, todėl per jį praėjo nemažai vaikų – ir man kurį laiką teko balta suknute palakstyti po didelę sceną. Visgi jaučiu, jog buvimas ant scenos yra ne man – daug įdomiau, priimtiniau ir, manau, jog geriau sekasi daryti dalykus, kurie yra už scenos. Ar tai būtų komentavimas, kritika, ar istorijos rašymas, ar spektaklių vadyba, kuria teko užsiimti ne vienerius metus, ar dabartiniai dramaturginiai bandymai.
Dažnai publikuojate spektaklių recenzijas. Ar turite kokius nors principus, kaip reikėtų vertinti teatrą, rašyti apie jį?
Manau, kad visi mes, kritikai, turime kokius nors savo bazinius įsitikinimus apie savo misiją. Kaip išreikšti kritiką? Manau, jog tai keičiasi su laiku dviem aspektais: viena, kad pats teatras kinta, jis iš naujo atranda save, atsiranda naujos jo formos, o kritikui tenka prisitaikyti bei suprasti, kaip apie jas kalbėti, kaip reaguoti, kaip jas perteikti, kaip su jomis supažindinti publiką. Kita vertus, nors esu taip vadinama profesionalė, aš vis dar mokausi. Mokausi kasdien: ir iš teatro, ir iš savo darbo, iš to, kai pereinu į kitą barikadų pusę ir suprantu, kokias klaidas darau. Tai – toks kintantis procesas. Žinoma, tam tikros vertybės bei požiūris į savo užduotį išlieka.
Ar yra režisierių, o galbūt dramaturgų, kurių kūrybai jaučiate silpnybę?
Sergu už kiekvieną spektaklį, į kurį einu, kitaip mano darbas taptų kančia. Kiekvieną kartą eidama aš tikiuosi, jog tai bus kažkas nepaprasto, nepakartojamo, nors kartais patirtis bando byloti kitaip. Visgi, jei eičiau manydama: „Šitas bus labai gerai, o šitas bus labai blogai“, kaip ir neliktų prasmės. Be to, kad tai iš esmės būtų neteisinga, tendencinga, blogai būtų ir man pačiai – apsisunkinčiau sau gyvenimą. Yra skirtingi periodai, yra skirtingų režisierių darbai, išskirti kažkuriuos kelis ar vieną būtų mažų mažiausiai nesąžininga: kiekvienas yra unikalus, savaip įdomus savo privalumais, savom klaidom (klysti, beje, nėra nieko baisaus, tik mes kartais tai užmirštame). Žinau, kokiais dramaturgais žaviuosi, bet tai būtų ilgas sąrašas pavardžių iš skirtingų amžių – turbūt ne tas atsakymas, kurio jūs norite (juokiasi).
Dramaturgija ir teatrologija – susijusios, bet, kaip minėjote, lyg ir priešingos barikadų pusės. Kurioje būti jums patinka labiau?
Tiksliau pasakyčiau, kad ne pati dramaturgija su teatrologija yra skirtingos pusės, bet kūrybinis procesas ir jo analizė – jų atspyros taškai iš principo skiriasi. Jeigu yra barikados tarp kūrybos ir jos analizės, tokiu atveju aš kažkur „ant“ barikadų.
Lietuvos scenoje ne taip dažnai gimsta spektakliai, pastatyti pagal Lietuvių autorių pjeses. Kaip manote, kodėl?
Priežasčių yra gausybė ir jos visos labai diskutuotinos. Panašu, jog neišsprendžiamos. Tos diskusijos prasidėjo kokiais 1920-aisiais, praktiškai nuo Valstybės teatro įkūrimo. Tuomet buvo galima rašyti lietuvių kalba, prasidėjo pirmieji bandymai. Nuo Balio Sruogos laikų tęsėsi diskusija apie nacionalinę dramą, apie dramaturgiją, apie tai, kokia ji turėtų būti, kas su ja negerai, kaip mes ją turėtume skatinti arba ne. Buvo diskusijų su jaunaisiais dramaturgais ir teatrais, buvo dramaturgų skatinimo programų – negalime teigti, jog niekas šia linkme nevyksta. Visgi reikėtų pastebėti,jog nėra šios specialybės studijų – tik kino dramaturgijos. Sunku atsakyti, kodėl taip yra, nes ne aš tas pjeses imu arba ne. Visada galima pasakyti, jog ji per silpna, neaktuali, tada galima mesti akmenį į kitą pusę ir sakyti, jog taip ir neužaugs, jei jūs nieko nedarysite… Man pasisekė, jog gavau galimybę paeksperimentuoti, džiaugiuosi, jog teko padirbėti su diplomuotu, profesionaliu latvių teatro dramaturgu, iš kurio tikrai turiu daug ko pasimokyti.
Ar pati turite kūrinių, kurie dar laukia savo eilės realizavimui teatro scenoje?
Šiuo metu esu pradėjusi vieną pjesę. Jos užuomazgą skaičiau, šiek tiek su ja dirbau Rygoje, „Dirty Drama“ festivalyje. Mintyse yra vietos – ji gimsta, formuojasi. Manau, dabartinė pertrauka bus tik į naudą.
Priklausote jaunajai teatro asmenybių kartai. Kaip manote, kuriame kryptimi dabar juda Lietuvos teatras?
Lietuvoj teatras turi labai stiprias vietines tradicijas. Galime džiaugtis ir didžiuotis pripažintų talentingų režisierių skaičiumi, tenkančiu šalies gyventojų daliai. Tokioje mažoje šalyje turėti tiek darbo ir talento dėka pasiekusių režisierių yra labai daug. Tuo pačiu metu ta tradicija šiek tiek dominuoja, jaunieji kūrėjai dar seka jos pėdomis, rečiau drįsta pradėti kažką naujo arba daryti viską visiškai kitaip. Matyt todėl mūsų teatras vis dar yra labai dvasingas, simboliškas, šnekantis tarp eilučių. Palyginus su socialinėmis arba politinėmis dramomis, kurių galima pamatyti kitose šalyse, mes vis dar esame subtilūs, atsargūs. Be abejo, dalis jaunosios kartos bando ieškoti kitų savo kelių – tas džiugina. Žiūrėsime, kur tai nueis. Kita vertus, tos jaunosios kartos nėra labai daug, ji gana ilgai ėjo: tarpas tarp jos ir Oskaro Koršunovo tikrai pakankamai nemažas.
Spektaklyje „Barikados“ bendradarbiaujate su latvių režisieriumi. Kaip kilo idėja kartu kurti šį projektą?
Visi trys – dramaturgas Jānis Balodis , režisierius Valteris Sīlis ir aš – susipažinome Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinių scenos menų tinklo „BaNd“ dėka, dalyvaudami seminare Vilniuje. Tiesa, jų darbus, pristatytus Latvijoje, žinojau jau šiek tiek anksčiau. Vėliau su Jāniu dėl to paties projekto atsidūrėme Suomijoje, kur vyko politinio aktyvistinio teatro seminaras. Seminaro metu buvo užduotas klausimas, apie kokias temas mes savo šalyje nešnekame. Tuomet abu sutikome, jog tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje apie sausio įvykius (pas mus – sausio 13, pas latvius – sausio 20 diena) kalbama mažai. Tas pats sausis, tie patys metai, ta pati sovietų armija, tas pats kraujas ir tos pačios bėdos – visgi teatre apie tai nešnekama. Pasvarstėme, kad galbūt kažką kartu galėtume parašyti, pasidalinti mintimis, o netrukus iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro atėjo pasiūlymasValteriui statyti spektaklio Vilniuje – nusprendėme išbandyti savo mintis, paversti jas sektakliu.
Spektaklio „Barikados“ akimirka
Pasirinkote nagrinėti atgimimo laikotarpį, kuomet bene visa kūrybinė grupė dar buvo vaikai. Kuo ši tema jums įdomi, svarbi?
Būtent dėl to: jausmas, tarsi mūsų nebūtų buvę, bet tai yra mūsų gyvenimo dalis – didesnė ar mažesnė. Mes ne tik televizorių matėme, mes matėme savo tėvus, kurie išgyveno tuos dalykus. Tie, kurie tai išgyveno sąmoningai, turi labai konkretų tų įvykių įsivaizdavimą, pagrįstą asmeninėmis suaugusių žmonių patirtimis – panašiai kaip daug vyresnės kartos atsimena Antrąjį pasaulinį karą. Jei lyginti, viduriniosios kartos režisieriai tai pat negalėtų apie jį svarstyti, nes jų nebuvo arba jie buvo vaikai (juokiasi). Bet juk turime tokių spektaklių! Nors yra jausmas, lyg liečiame, ko negalime, bet mes irgi priklausome tam laikui, mes jame gyvenome, mes jį norime suprasti. Tie įvykiai mūsų darbartinį suaugusių žmonių gyvenimą pavertė tokiu, koks jis dabar yra: geru, blogu – tokiu, koks yra. Jeigu to nebūtų buvę, mes nebūtume gyvenę taip, kaip gyvename šiandien. Kita vertus, galbūt esame tie, kurie turi apie šiuos jautrius įvykius papasakoti ateinantiems po mūsų.
Ar tai – vienetinis atvejis, o galbūt jums apskritai įdomios Lietuvos istorijos temos bei jų gvildenimas teatre? Galbūt yra tolimesnių minčių, planų?
Yra planų, pažiūrėsim, kuo jie baigsis. Kol kas bijočiau pasakyti kažką garsiai. Tai nėra išskirtinė tema, kuria domiuosi, bet kaip teatrologė aš gilinuosi į Lietuvių teatro istoriją, mano disertacijos tema yra lietuvių teatro cenzūra sovietmečiu – politinės, socialinės temos man ir kaip kūrėjai, ir kaip žmogui, piliečiui yra svarbios. Manau, turime žinoti savo istoriją, turime ją suprasti, pabandyti kritiškai į ją pasižiūrėti, istorijos pasakojimams paieškoti alternatyvių variantų. Tam, kad suprastume, kaip gyventi šiandien. Sakyti, jog taip išvengsime klaidų, būtų naivu, bet kartais atsigręžę atgal galime atrasti atsakymus.
Teko skaityti, jog šis spektaklis kuriamas dokumentinio kino principais. Kaip tai atrodys scenoje?
Dokumentinis filmas ta prasme, jog tai yra įvykių montažas. Mes nesieksime dokumentinio tikslumo, greičiau bandome interpretacijos laisvės ribas ir norime atrasti tai, kas mums yra tikslu emociškai. Tai yra ir realūs faktai, ir tai, kaip mes matome alternatyvias to versijas arba galimas simuliacijas. Simuliacijas taip vadinamų aklųjų taškų, kur aišku, kad kažkas įvyko, bet niekas nežino kas – ten mes randame kūrybinės laisvės interpretuoti arba perkurti tam tikrą situaciją, arba sukurti ją tokią, kokios galbūt norėtume. Taip pat naudojame dokumentinę medžiagą, tokią, kokia ji yra, kokia užfiksuota. Iš dalies – asmeninius prisiminimus ir jausmus, kurie yra su tuo susiję.
Spektaklio „Barikados“ akimirka
Spektaklis bus lietuvių kalba. Kaip į tai reaguoja kolegos latviai?
Man tenka versti Jānio tekstus į lietuvių kalba, tada laužyta anglų kalba, kuri turi būti priartėjusi prie lietuviško teksto, bandau išversti atgal – iš šono turėtų būti siaubingai juokinga. Bandome išnaudoti mūsų kalbų panašumus, kažkaip susiderinti žodžius. Versdama Jānio kurtus tekstus bandau perteikti tą kalbą, kuri yra jo, o ne mano – tai yra viena iš užduočių. Ar būtų lengviau dirbti su lietuviais? Taip, bet tai nėra toks didžiulis iššūkis, su kuriuo nebūtų įmanoma susidoroti. Žinojome, kas mūsų laukia, todėl buvome numatę žaidimo taisykles, morališkai tam pasiruošę. Mes, lietuviai ir latviai, esame pakankamai arti vieni kitų, galime lengvai susikalbėti, ir tuo pačiu jie turi tam tikrą distanciją į šiuos įvykius: jie gali lyginti, jie gali pažvelgti per atstumą, o tai šiame projekte yra vertinga bei svarbu.
Ką šiuo spektakliu norite pasakyti žiūrovui, apie ką jis turėtų susimąstyti?
Mes nenorime mokyti žiūrovo – tai yra bandymas apmąstyti. Kalbėti apie tam tikrą skaudų laiką, pasidalinti savo patirtimi ir bent pradėti kalbėti šia tema teatre. Gal atidarysime vartus ir kitiems.
Spektaklio premjera jau visai netrukus. Kaip vyksta darbai?
Nuo gruodžio pradžios dirbame daug ir intensyviai. Repetuojame kiekvieną dieną, dažnai – nuo ryto iki vakaro, o naktimis rašome. Šis periodas be galo įtemptas, medžiagos beprotiškai daug, kartais atrodo, kad visko neaprėpsi. Tos kelios dienos šioje valstybėje buvo tokios turtingos ir turiningos, nekalbant apie tai, kad tragiškos. Per penkias dienas šalyje pasikeičia trys vyriausybės! Įsivaizduokime tokią naujieną per šiandienines žinias… Jau tai įdomu. Šalia to yra žmonės, kurie gyvena gyvenimus, šalia yra žmonės, kurie gyvenimus paaukojo, šalia yra žmonės, kurie liko namuose – daugybė mažų ir didelių istorijų, skaudžių, linksmų, juokingų. Kitas dalykas, kad dirbame neįprasta forma – be pjesės, ji taip pat kuriama repeticijų metu metu. Žinoma, režisierius yra komandos vadas, tačiau kūrybiniame procese dalyvauja visi nariai. Tokia sumanymo dalis: čia pat išmetame, pakeičiame, perrašome, sugalvojame iš naujo – tai labai gyvas, įdomus, metantis daug iššūkių procesas.
Spektaklio „Barikados“ akimirka
Pati recenzuojate kitų spektaklius. Ar nebaisu po premjeros sulaukti kolegų kritikos strėlių?
Nėra ko bijoti. Kritika yra dalykas sveikas, ji padeda išmokti, tobulėti, pastebėti dalykus, kurių iš vidaus nebematai. Arbitro pastabos visada labai naudingos. Su kolegų kritika susidūriau jau prieš metus, kuomet kita mano pjesė skaitymo forma buvo pristatyta nacionaliniame dramos teatre, ji (ačiū kolegoms) susilaukė tam tikrų pastabų. Jausmas keistas, nepatirtas iki tol. Visgi atradau, kiek stipriai, atidavus darbą, norisi išgirsti nuomones. Nuoširdžiai sakau: nelabai svarbu, ar tai yra teigiami, ar neigiami atsiliepimai – labai norisi girdėti. Šis susidūrimas atskleidė didžiulį troškulį dialogui. Kritikai arba liaupsėms – dar net nežinau, ką labiau mėgstu (juokiasi). Svarbu, kad būtų su kuo pasikalbėti, juk pats teatras yra pokalbis: su žmonėmis, tarp žmonių. Vienas iš dalykų, kuris mane žavi teatre, yra ta interpretacijos dalis. Šnekant apie klasikinę versiją: dramaturgas pirmiausia parašo pjesę, jis turi vieną versiją. Ateina režisierius ir suinterpretuoja tą pjesę – tai, kaip vis dar tas pats, bet jau visai kitoks vaizdas. Tada aktorius pasiima savo rolę ir sukuria dar vieną vaizdo segmentą, dar vieną versiją. Tuomet į teatrą ateina žiūrovas ir turi jau ketvirtą versiją viso to, kas kadaise buvo idėja, mintis, problema, kadaise kankinusi tik vieną vienintelį žmogų. Tai virsta per skirtingas prizmes praėjusiu pokalbiu, o tai man ir yra gražiausia.