Laikas.lt
Valentynas Odnoviunas (27) – jaunas, bet jau nemažai pasiekęs fotografas, kuris po ilgų klajonių nusprendė parodą „Street Shot“ pristatyti Lietuvoje. Keletas klausimų Valentynui apie jo nelengvą kelią į fotografiją.
Gimei šalyje, kuri šiuo metu yra kone karščiausias pasaulio taškas, pabėgai nuo mirtinų vėžio gniaužtų. Papasakok plačiau, kaip atradai fotografijos meną.
Taip gimiau Ukrainos mieste Charkove. Pradėjau labiau domėtis fotografija ir fotografuoti po to, kai pasveikau nuo vėžio. Dalyvavome viename projekte – terapijoje, susijusioje su onkologiniais ligoniais. Taigi fotoaparatą į rankas paėmiau 2004 m. Tada man buvo 17 metų. Šis gyvenimo etapas padėjo suvokti, kad gyvenimas yra nepakartojamas, ir kiek daug visko per jį gali nuveikti. Už tai iki šiol dėkoju Dievui, tėvams ir medikams.
Nuo 2005 m. pradėjau dalyvauti tautodailės meistrų rengiamose parodose Charkove. Kai 2009 m. man buvo pasiūlyta surengti parodą Charkovo Tradicinio meno centre, pradėjau dar rimčiau gilintis į fotografijos meną. Dabar esu surengęs 13 personalinių parodų ne tik Ukrainoje ar Lietuvoje, bet ir kituose Europos šalyse. Taip pat domiuosi socialiniais ir labdaros projektais. Buvau surengęs parodą–aukcioną Charkove, skirtą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Šiuo metu dalyvauju trijuose projektuose, skirtuose paremti kovojančius su onkologinėmis ligomis vaikus.
Kokiai fotografijos sričiai priskirtumei savo nuotraukas?
Apie mano ganėtinai skirtingus darbus ir jų tematiką galima rasti nemažai straipsnių, publikuotų Ukrainoje, Rusijoje, Jungtinėse Valstijose, Brazilijoje, Korėjoje. Iš pradžių, mano nuotraukose vyravo gamtos ir panoraminiai vaizdai. Pirmoji paroda, kurioje dominavo gamtos fotografijos, vadinosi „Homeland“ („Gimtinė“). Vėliau pradėjau eksperimentuoti su abstrakcijomis, portretais, gatvės vaizdais. Iki dabar mano aistra yra abstrakcijos. Raštai ir linijos mane žavi labiausiai. Na, ir žinoma, gatvės fotografija. Tiesiog negaliu praeiti kelionėse neįamžinęs momentų, kurie tampa istorija.
Papasakok mums apie ruošiamą parodą „Street shots“.
Pristatysiu nuotraukas, kurios darytos skirtingose Lietuvos, Latvijos, Italijos, Kanarų salų, Ukrainos ir Belgijos miestuose. Jas padariau keliaudamas po išvardintas valstybes 2012 m. ir 2013 m.
Ką nori pasakyti savo darbais?
Aš noriu parodyti, kad pasaulis yra didelis, skirtingas, bet unifikuotas. Parodyti kelis istorinius momentus, kuriuose galima įžvelgti dialogą tarp žmogaus ir visatos. Ką mes galime sukurti ir kaip mes gyvename toje erdvėje.
Esi pelnęs nemažai apdovanojimų. Kurie tau svarbiausi?
Tiesa, esu pelnęs nemažai apdovanojimų už parodas ir projektus. Net sunku visus prisiminti. 2011 m. įteikta Karališkosios Norvegijos ambasados padėka; 2013 m. – garbės diplomas už dalyvavimą festivalyje „Pechenizke pole“, Ukrainoje; prizas už „Geriausią fotografiją“ Sankt Peterburge, renginyje „PiterFotoFest2013“; 2014 m. BBC publikavo vieną iš darbų. Čia tik dalis, bet kitų jau ir nebeatsimenu (šypsosi).
Labai smalsu, kiek laiko gyveni Lietuvoje ir kodėl pasirinkai mūsų šalį?
Lietuvoje gyvenu jau metus laiko. Pirmą kartą aplankiau jūsų šalį 2012 m., kai rengiau savo darbų parodą. Tuo metu susipažinau su nuostabia mergina. Po daugybės kelionių ir ieškojimų nusprendėme, kad reikia apsistoti Lietuvoje.
Pabaigai, kas tau yra menas? Šiuo atveju, fotografija?
Gyvenimas yra skirtingas. Menas yra skirtingas. Fotografija irgi yra skirtinga. Man tai nėra tik gyvenimo dalis ir momentų užfiksavimas. Fotografija gali parodyti grožį, slypintį aplink mus, ir mūsų emocijas, ji gali išsaugoti istorines akimirkas. Bet svarbiausias dalykas, fotografija turi galią kaip socialinis instrumentas – sutelkti žmones ir pradėti spręsti globalias problemas.
Užsukite į parodos atidarymą, balandžio 15 d. (antradienį), 19 val., ispaniškame restorane „Lizarran“ restorane. Renginys nemokamas. Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/230763053769314/