Sveiki. Norėčiau patarimo,kaip suvaldyti kartais nesmagiose situacijose atsirandantį raudonį? Atrodo nieko įpatingo neatsitiko,ir girdi jau drauge sako ‘ko taip išraudai?’, tuomet pasdaro taip nesmagu… Galbūt reikia kažkaip save nuteikti,kad tai nenutiktų? Iš anksto dėkoju už atsakymą.
M.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika! Suvaldyti raudonį nėra taip paparasta, kadangi tai yra nesąmoninga organizmo reakcija į, kaip Jūs sakote, nesmagias situacijas. Taigi norint, kad ne raudonis Jus užkuptų kada panorėjęs, o kad Jūs galėtumėt jį suvaldyti, reikia pirmiausia jį pažinti, t.y. įsisąmoninti. Jūs sakote, kad net jei nieko ypatingo neatsitinka, kiti pastebi, kad išraustate.
Norėčiau paklausti, o ar pati pastebite, kad išraustate? Kartais žmonės nesąmoningai stengiasi tarsi ignoruoti faktą, jog jie rausta, manydami, kad tuomet gal ir kiti nepastebės. Na, panašiai kaip strutis, įkišęs galvą į smėlį, mano, jog jei pats nemato, tai ir kiti jo nemato. Tačiau, deje, kiti mato ir, nepaisant kad yra draugai, kartais visai netinkamai reaguoja, komentuodami „ko taip išraudai“, versdami raustantįjį jaustis dar nesmagiau.
Kitų raudonio geriausia visai nekomentuoti ir į jį nereaguoti, nebent esate draugiškai susitarę padėti jį kitam atpažinti. Tuomet galima raustančio draugo paklausti, ar jis pats jaučia, kad dabar paraudo. Draugiškas „patraukimas per dantį“ šiuo atveju yra netinkamas ir trikdantis, ką jau kalbėti apie pikdžiugišką reakciją „oi kaip išraudai“ – tuomet apskritai kyla klausimas, ar tas žmogus yra Jūsų draugas.
Tačiau dažniausiai netinkamos reakcijos kyla iš nežinojimo, kaip reaguoti, iš nežinojimo, kaip jaučiasi raustantis žmogus. Todėl siūlyčiau Jums pakalbėti apie tai su savo drauge – pasakyti, kad jaudinatės dėl savo polinkio rausti, kad dėl to jaučiatės nesmagiai ir, kad draugės reakcija Jus tik dar labiau sutrikdo. Tikra draugė tikrai supras ir pasistengs Jums padėti, o jei nesupras, pati spręskite, ar Jums reikia tokios draugės.
Tam kad galėtumėt kitam žmogui pasakyti, kaip jaučiatės, pirmiausia pati turite žinoti, kas su Jumis vyksta ir bandyti padėti sau pačiai. Taigi kalbėkime konkrečiai:
- Pasistenkite suprasti priežastis, dėl kurių raustate. Klausimą „ko taip išraudau?“ konkrečioje situacijoje užduokite sau pati.
Pirma, šiuo klausimu Jūs pripažinsite išraudimo faktą, antra galite nustatyti konkrečią priežastį, pvz. „man nesmagu, kad išsidaviau, jog tas vaikinas mane domina“, „man gėda, kad nepavyko tinkamai kažko padaryti arba atvirkščiai susidrovėjau, nes man kažkas puikiai pavyko“, „išraudau dėl išgirsto komplimento ar komentaro“ ir pan. Toks suvokimas automatiškai raudonio nenuima, bet yra pirmas žingsnis link savikontrolės.
- Nustokite bijoti parausti. Kuo žmogus labiau bijo parausti, tuo labiau jis rausta. Jei nuo raudonio bėgi, jis vejasi.
Taigi sveika atsigręžti į jį ir susitikti, kaip sakoma „akis į akį“, kaip ir visas kitas baimes. Tarti sau: „na paraudau, ir kas čia tokio“ , „taip esu drovi, ir nieko čia blogo“. Tokiu būdu nutraukiamas tolimesnis nesmagumo procesas, kuomet raustu, nes paraudau. Panašiai galima tarti ne tik sau, bet ir ramiai atsakyti į kitų komentarus, pvz. „paraudau, o kas čia tokio“, galima pateikti kokį netikėtą atsakymą, pvz. „paraudau, nes skaičiau, kad rausti labai sveika“, „paraudau, nes man patinka rausti“ ir pan. Būkite kūrybinga. Neįprasti atsakymai paprastai sutrikdo pačius „kietus“ komentuotojus, nes jie, nesulaukę sutrikimo reakcijos, kurios tikėjosi, patys nebežino ką toliau sakyti.
- „Užbėkite raudoniui už akių“. Paradoksų teorija raustantiems žmonėms siūlo netgi stengtis parausti, pasinaudojant tuo pačiu mano minėtu principu: „kai bėgi nuo raudonio – jis vejasi, tačiau jei pats jį vejiesi – jis bėga.“
Taigi, esant situacijoje, kuomet gresia raudonis, reikėtų sau arba net, kitiems girdint, tarti: „na dabar tai parausiu“ ir nebijoti to. Didelė tikimybė, kad neparausite. Jei vis tik parausite, vistiek galite jaustis padėties šeimininkais, tardami : „sakiau, kad parausiu“ arba „na štai ir paraudau“. Tokiu būdu, jei neužbėgsite kelio pačiam raudoniui, tai bent jau kitų komentarams.
Pabaigai norėčiau pasakyti, jog raudonis ypač jauname amžiuje nėra jau toks neigiamas dalykas. Kaip raudonasis pipiras, saikingai naudojamas, priduoda patiekalui savo skonį, taip saikingas raudonis priduoda jaunystei šiomis dienomis vis retesnio drovumo žavesio.
Nepatrauklus ir slegiantis jis tampa tuomet, kuomet jo dėl kažkokių priežasčių yra per daug, ir jis tampa rimtu žmogaus gyvenimo trikdžiu, žalojančiu jo asmenybę. Tuomet gali prireikti ir profesionalios pagalbos.
Tačiau Jūsų atveju, manau, savo žodį, verčiantį Jus rausti, taria jaunystė, nepatyrimas, besiformuojanti asmenybė. Taigi, raudonį siūlau panaudoti savo asmenybės pažinimui ir augimui. Pamažu jis užleis vietą įgyjamai patirčiai ir asmenybės brandai.
Na, o jei taip neįvyktų, tuomet reikėtų raudonio šaknų ieškoti giliau. Sėkmės savęs pažinimo kelionėje!
Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: [email protected]
.jpg)
Evelina Globė – psichologė, Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos magistrė, besidominti asmenybės, socialine psichologija, meno terapija. Yra dėsčiusi Vytauto Didžiojo universitete „Psichologijos įvadą“, „Bendravimo psichologiją“; vedusi seminarus paaugliams bei jaunimui „Savęs pažinimas ir asmenybės ugdymas“, „Sėkmingo bendravimo įgūdžiai“.