Mada – tai menas, o ne prabanga! - teigia Milda Čergelytė, jauna rūbų dizainerė, žinoma kaip Mimi.c.

Milda dar būdama septyniolikos dizainerių konkurse „Mados infekcija“ pateko į finalą. Nemažai dėmesio susilaukė ir jos pirmasis Lietuvoje virtualus kolekcijos pristatymas „Silvestria“.

Beklausant Mildos Čergelytės galėjai dar kartą suprasti veržlumo, nepaliaujamo tikėjimo tuo, ką darai, svarbą siekiant įgyvendinti savo svajones. Tačiau apie viską iš pačios Mildos lūpų.

 Kuo šiuo metu užsiimate?

Šiuo metu gyvenu Londone, mokausi dvyliktoje klasėje, dirbu ir laisvu metu (deja, tačiau dažniausiai vienintelis laisvas laikas yra tas, kuris turėtų būti skirtas miegui) stengiuosi kurti ir mokytis mados padėdama vienam dizaineriui.

 Savo ateitį tikriausiai siejat su drabužių dizainu? Ar turite užsibrėžusi kokius nors tikslus, kuriuos norėtumėte pasiekti šioje srityje?

 Žinoma! Vienintelis mano tikslas ir noras šiuo metu yra laiminga ateitis dizaino srityje. Pagrindiniai tikslai susiję ir su Lietuva - vis dar noriu pakreipti perdaug tiesų tėvynainių požiūrį į paslaptingą žodį ir reiškinį „mada“. Tačiau manau vis dėl to pagrindinis tikslas šiuo metu yra skirti visą savo laiką kūrybai ir mados vardui, tuo pačiu nevaikštant tuščiu skrandžiu.

 Kodėl pasirinkote drabužių dizainą, o ne kokią nors kitą meno rūšį?

Manau, jog ne aš pasirinkau kostiumo dizainą, o jis pasirinko mane - tiesiog neįsivaizduoju savęs kitoje srityje.

 Sukūrėt virtualų mados kolekcijos pristatymą „Silvestria”, trumpametražį filmą „Lipstick" - Jus žavi kinematografija? Ar tiesiog drabužių mada yra persipynusi su kitomis meno šakomis ir domėjimasis jomis yra neišvengiamas?

Nuo pat vaikystės mane lydi kinematografija, kadangi mano tėtis – kino menininkas. Jau nuo pat mažens žinojau ir mokėjau montuoti filmus, leidau laiką tarp projektorių, kameros ir juostų, o vėliau – prie video montažinės. Mados filmai – tai Lietuvoje dar neišplėtotas, neturintis jokių šaknų reiškinys. Esu labai laiminga, kad turėjau progą sukurti kažką naujo, žmonėms nematyto ir nesiruošiu ramiai sedėti net būdama ne Lietuvoje. Manau, mados filmai – tai dabartiniame medijų pasaulyje didelį potencialą turintis mados reiškinys.

 Mada kaip ir žmogus kinta laike ir erdvėje – tai, kas madinga šiandien, nebebus madinga rytoj. Ar kurdama drabužių modelius jaučiate tą laikinumo pojūtį?

 Nežinau kodėl, tačiau niekada sistemingai nesistengiu kurti ar atkartoti madingų ar būsimai madingų drabužių. Mano kūryba vyksta natūraliai, tad ir laiko pojūtis yra tiesiog dabartis. Nors, kaip madą besimokantis žmogus, visada esu ir jos praeityje, tai, prisipažinsiu, kad taip pat ir mane įkvepia kai kurios senųjų amžių mados grožybės.

 Kaip apibūdintumėte, kas yra drabužių mada – menas, saviraiška, etc.?

 Netgi madoje dirbantiems žmonėms visada mėginu įrodyti, jog mada yra menas. Turbūt tai yra vienintelis dalykas, kuris mane priverstų netgi su kuo nors susigrumti!   Griežtai manau, jog mada yra menas, o ne prabanga.

Susidaro įspūdis, kad aukštoji mada gerokai nutolusi nuo kasdienybės, ja domisi daugiausia visuomenės „grietinėlė“. Kaip manot, kodėl taip yra?

 Nesutikčiau su tuo. Manau aukštąja mada domisi tie, kurie nori. Galbūt ją perka tik „grietinėlė”, nes tai vienetiniai, begales kainuojantys mados kūriniai, tačiau domėtis  turi teisę visi. Juk tai genijų sukurti šedevrai, mados meno epogėjus!

 Kurdama drabužių modelius sąmoningai siekiat sukelti kažkokias emocijas – destrukciją, nuostabą, pasigėrėjimą ir pan., ar tiesiog kuriat tai, kas Jums pačiai yra „gražu“?

 Nors ir gerai suprantu žmonių psichologiją, sąmoningai kelti jausmų neketinu. Kuriu inerciškai, tiesiog save išreikšdama, o jeigu kažkam tai sukelia jausmus – manau tikslas pasiektas, nes mano nuomone, menas yra bevertis, jeigu žmogui nesukelia jausmų, netgi pasišlykštėjimo ar antipatijos, o antipatija yra irgi jausmas, kurį ne taip jau lengva sukelti.

 Yra toks populiarus posakis – „Nauja – tai patobulinta sena“. Mados, tendencijos, požiūriai yra pamirštami ir po kiek laiko vėl prisimenami... Kokio laikmečio mada Jums labiausiai patinka?

 Mane žavi įvairių amžių įvairios detalės, tačiau negaliu tiksliai sukonkretinti. Manau to nereikia gėdytis ir   visiškai pritariu šiam posakiui. Apie tai ir bus mano naujoji kolekcija - apie naujo, seno, skolinto ar įkvėpusio ir atsitiktinio pritaikymą savoje kūryboje.

 Kaip manot, ar žmogaus išorė atskleidžia jo asmenybę?

Šiai nuomonei pritarčiau tik iš dalies. Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus būsenos – to, kad iš žmogaus išvaizdos galima spręsti apie jo vidinę harmoniją, neneigsiu. Jeigu apranga netvarkinga, galima matyti, jog ir žmogus yra chaotiško būdo, tačiau pagal stilingumo lygį žmonių „nenurašinėju”. Esu sutikus šimtus labai kvailų ir tuščių, tačiau gerai apsirengusių žmonių.

 Einant gatve ar bet kokioje kitoje viešoje erdvėje pastebite žmonių aprangą? Ar Jums dažnai „užkliūna“ ypač neskoninga pašnekovo apranga?

 Deja, turiu tokį įprotį - netgi savo kasdienybėje visada stebiu žmonių aprangą. Tačiau jei žmogus yra turiningas vidumi, materialus pasaulis man tiesiog išnyksta. Mano nuomone, yra svarbiau būti geru pašnekovu nei gerai apsirengusiu pseudointelektualu.

 Draugai ir pažįstami tikriausiai dažnai prašo patarti aprangos klausimais?

 Ne taip jau ir dažnai. Tik mama labai dažnai klausdavo patarimo. Apskritai bendrauju su pakankamai stilingais ir savarankiškais žmonėmis, o kita jų dalis tiesiog nekreipia daug dėmesio į savo aprangą ir man tai atrodo labai natūralu. Mada man yra reiškinys kažkur anapus, o ne parduotuvėse. Niekada nebendrauju su savo draugais apie tai, kokių batų noriu ar kokią suknelę ketinu nusipirkti vakarėliui - man tai skamba lyg temos iš kosmoso, laikau tai laiko švaistymu - juk drabužiai yra asmenybės išraiška, o ne naujų „trendų” pagavimo sugebėjimo įrodymas.

 Ar daug dėmesio skiriate savo pačios aprangai?

Deja ne. Mielai skirčiau daugiau, jeigu tik to laiko turėčiau. Pastaruoju metu renkuosi paprastesnius rūbus, nes to reikalauja aplinkybės, tačiau naktiniuose Londono klubuose išsitraukiu ir savo kūrybą.

Viename interviu minėjot, kad norint atrodyti stilingai nereikia išleisti daug pinigų. Ką patartumėt žmogui, neturinčiam storos piniginės, tačiau norinčiam atrodyti stilingai?

Milijoną kartų sakysiu, jog puikiausias atsakymas yra Vintage!

Kaip išlavinti stiliaus, gero skonio pojūtį? Ar tai išvis įmanoma padaryti?

Man tai atėjo savaime. Viskas priklauso nuo tave supančios aplinkos ir nuo to, kiek skirtingų mados šaltinių tave pasiekia. Manau, labai svarbu plėsti pasaulėžiūrą ir vietoj tokių vardų kaip Dolce&Gabbana ar Juozukas/Mantukas, išmokti ir kitų gerų vardų. Tam puikiai padės įsigilinimas į dabartinę mados industriją ar istoriją.

Kaip manote, kas apibrėžia tai, kas gražu, o kas ne – visuomenės nusistatymas, stereotipai, dar kažkas?

Nėra taisyklių, kurios sakytų kas yra gražu, o kas ne.

Dažnai tenka pastebėti žmones, trokštančius ne išreikšti save, būti savimi, bet, atvirkščiai, pasislėpti, tapti pilkos masės dalimi. Kaip manot, kodėl taip bijome būti „kitokiais“?

Nes bijome žmonių reakcijų. Tai mažos šalies ir mažo miesto ypatybė.

Palinkėkite ko nors skaitančiajam šį mūsų pokalbį.

Linkiu būti įkvėptiems! Tai magiškas dalykas, kuris griauna kalnus ir ne visus aplanko.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino ir parengė Fausta Brasaitė
 Aušra Osipavičiūtė, Justinas Vilutis, Linas Šinkūnas Nuotr.