Norinčiųjų įsigyti namus ar didesnį automobilį netrūko. Vartojimo išlaidos sudarė daugiau nei 70 procentų visų ekonominių operacijų.
Amerikiečiai ėmė leisti vis daugiau, pamiršdami taupymą. Ekonominį sąstingį ar mažėjantį darbo užmokestį jie kompensavo galimybe skolintis mažesnėmis palūkanomis.
Skolų gniaužtuose
R.Reaganui paskyrus A.Greenspaną rūpintis federaliniais rezervais prasidėjo nauja era. Lyginant 2001 m. lapkritį ir 2004 m. lapkritį, palūkanų norma sumažėjo 2 procentais, nors ekonomika paaugo 2,8 procentais. Žemos palūkanų normos žmones atvedė į vertybinių popierių biržą, pirkėjai kėlė akcijų vertę, kartu jas brangindami. Susidaręs įspūdis, esą vartotojai turėjo daugiau grynųjų pajamų, buvo apgaulingas.
Robertas Reichas išsamiai išnagrinėtas finansinio kracho priežastis pateikė knygoje „Aftershock: The Next Economy and America’s Future“ (2010 m.), kurioje jis analizuoja JAV gyventojų bruožus, situaciją pernelyg supaprastindamas: „Jei mano kaimynas turi daugiau, ir aš noriu daugiau. Ir gaunu tai, ko noriu, nes aš amerikietis“. Esą žmonių prigimtis yra trokšti to, ką turi kiti, bet tikra problema yra tai, kad žmonės neuždirba pakankamai pinigų, o JAV turtai sukoncentruoti mažoje pasiturinčiųjų klasėje.
Krizė nepakenčia kompromisų, ypač šiandien, kai šaliai gresia „visiška audra“ (perfect storm). Turtuoliai ir toliau turtėja, sudarydami vos 0,1 procentą visų pajamas gaunančių darbuotojų, jie uždirba daugiau negu kiti 120 milijonai žmonių. Turtuoliai, R.Reicho teigimu, bando papirkti rinkimus. Tuo tarpu vyriausybė nepadeda vargšams, teigdama „nėra jokių pinigų, kuriuos jums skirtume“.
„Tai izoliacionizmo, natyvizmo ir ksenofobijos protrūkis“, – teigia R.Reichas, nurodydamas į priešiškumą imigrantų kryptimi, kaltinimus Kinijai ir augantį skepticizmą užsienio prekybos atžvilgiu.
Kai 1995 metais įsismarkavęs „IT burbulas“ ( dot-com bubble) vertybinių popierių biržoje tūkstantmečio sandūroje netikėtai subliuško, NASDAQ (National Association of Securities Dealers Automated Quotations) akcijų indeksas krito 78 procentais. Investitoriai iš akcijų savo pinigus nukreipė į nekilnojamąjį turtą. Vertybinių popierių biržos burbulas virto nekilnojamojo turto burbulu, kuris tęsėsi 2001-2006 m.
„Paskutiniajame dešimtmetyje JAV ekonomika prarado varomąją jėgą“, – teigia Edmundas Phelpsas, 2006 m. gavęs Nobelio premiją ekonomikos srityje. Esą tai buvo akivaizdu, nes nuo šio tūkstantmečio pradžios nesukurta naujų darbo vietų, todėl JAV ekonomika patyrė struktūrinius pokyčius. Kompanijos siekė greitai ir lengvai užsidirbti investuodamos, mažino darbo jėgą. Nuo 2000-ųjų panaikinta beveik 6 milijonai darbo vietų. Šiandien vos 9 procentai amerikiečių dirba gamybos pramonėje – vos pusė 1985 m. rodiklio.
„Amerika turi pasikeisti, – teigia B. Obamos patarėjas ekonomikos klausimais Paulas Volckeris. – Mums reikia mažiau finansinių inžinierių ir daugiau tikrų inžinierių, tokių kaip mechanikos inžinieriai“. Esą JAV turi atstatyti pramonės sektorių. „Nuo Antrojo pasaulinio karo darbo vietų augimas neatsiliko nuo gyventojų skaičiaus augimo, ir siekė 10-20 procentų per dešimtmetį. Tvirtai tikėta, kad taip turi tęstis ir toliau. Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius padidėjo 25 mln., tačiau nebuvo naujų darbo vietų, arba bent jau nebuvo jų sukurta. Visgi, 100 000 naujų darbo vietų buvo sukurtos aptarnauti norinčius įsidarbinti.
Kai A. Greenspanas pasitraukė iš biuro Vašingtone 2006 m. pradžioje, šalis jau skendėjo skolose. Du karai – Irake ir Afganistane – jau buvo atsiėję 1 trilijoną dolerių. Valstybės skola ir toliau augo, nuo 57 procentų BVP 2000 m. iki 83 proc. 2009 m., kai pareigas pradėjo eiti prezidentas B. Obama. Dabartinė nacionalinė skola siekia 13,8 trilijono dolerių arba 94,3 proc. BVP. Po dvejų metų ji bus didesnė nei 100 procentų BVP.
Nedarbo lygis JAV siekia apie 10 proc. Tačiau neregistruotų bedarbių vis daugėja, tad realūs skaičiai artimesni 20 proc. Pirmą kartą nuo Didžiosios depresijos (Great Depression) 1929–1933 metais, amerikiečiai susidūrė su ilgalaikiu nedarbu.
Kaltos viršūnėlės
Ribotos socialinės sankibos koncepcijos žlugimas žvelgiant iš Europos šalių perspektyvos galėtų turėti nenumatytų pasekmių. Kaip bendrai gerovei susitelkusi visuomenė gali maniakiškai baimintis, kad bet koks socialinis mąstymas yra socialistinis? Vien rusėjo mėnesį JAV ekonomika neteko beveik 100 000 darbo vietų.
Dineshas D’Souza, tuometinis R. Reigano patarėjas ir dabartinis Niujorko Karališkojo koledžo (King’s College) prezidentas, parašė bestselerį apie prezidentą „The Roots of Obama’s Rage“. Esą JAV buvo reikalingas toks ramus prezidentas kaip B. Obama, žmogus, kuris valdo taip dialektiškai ir didaktiškai, kuris praleidžia tiek daug laiko klausydamasis, apsvarstydamas galimybes ir ramiai priimantis sprendimus. Prezidentas turi tam tikrų problemų, įskaitant paveldėtas iš savo pirmtakų.
„Sukviestinė arbatėlė“ (Tea party) – tai grupė protestuojančių baltųjų, susierzinusių vyresnių rinkėjų, tvirtinančių, kad jie nori buvusios šalies. Kanalo „Fox News“ laidos vedėjas Glennas Beckas lygina B.Obamą su diktatoriumi Adolfu Hitleriu.
D’Souza rašo, kad JAV šiandien valdo vaiduoklis. Esą labai daug žmonių mano, kad B.Obama negimė Jungtinėse Valstijose ir yra musulmonas. Žmonės negali su juo tapatintis, nes jis netiki amerikietiška svajone.
Dabar JAV akcentuojami kiti klausimai – homoseksualizmas, meksikiečiai, Demokratų lyderė Nancy Patricia D’Alesandro Pelosi, sveikatos priežiūros reforma ir B.Obama. Dalis šalies net neieško galimų sprendimų į tokius skaudulius kaip skolos, nedarbas ir rimti finansiniai trūkumai. Tai per daug pavojinga.
Politologas iš Vokietijos, dėstytojaujantis Honolulu, (Havajai), Manfredas Henningsenas susidariusią situaciją įvardina „politiniu ir ekonominiu paralyžiumi“. Esą viena iš krizės priežasčių yra tai, kad amerikietiška svajonė, tiek individualiu, tiek visuomeniniu požiūriu iš tikrųjų tebuvo fikcija. „Ši visuomenė niekada nebuvo stabili. Ji visada buvo nepakankamai socialiai išvystyta, ir visi, kurie pasakoja apie senus gerus laikus. šiandien yra pamiršę rasistines Amerikos skriaudas“. Esą tokie maištininkai kaip Glennas Beckas yra „nacionalistai, rasistai ir proto-fašistai“, kurie pasinaudojo ekonomine padėtimi, beveik kaip dešinieji inteligentai Veimaro Respublikoje.
„Institucinis idiotizmas“ – dar viena JAV problema. Esą tai ypač akivaizdu šalyje, kurioje svarbiausias įstatymų leidybos organas Senatas tapo panašus į karaliaus teismą, kuriame šimtmečiais niekas nevyksta. Kiekviena valstija renka po du senatorius – tiek 540 000 gyventojų turintis Vajomingas, tiek ir Kalifornija su 37 milijonais gyventojų. Jei pakankamai senatorių iš mažesnių valstijų susivienija, jie gali blokuoti viską, o tai jie ir daro. Senatas nėra klubas, kuriame nariai kalbasi vienas su kitu. Obstrukcija, būdas blokuoti įstatymus per nuolatinius debatus, buvo išimtimi praeityje, bet šiandien tai jau taisyklė. Respublikonai jau panaudojo obstrukcijos galimybe atmesdami daugiau nei 100 prezidento B.Obamos pasiūlymų.
Doleris pražūdys pasaulį?
Struktūrinių reformų planai teisingi, tačiau problema esą yra tai, kad esminės reformos užima daug laiko. Vienintelis kelias išeiti iš krizės veda per pinigų politiką. Jungtinėms Valstijoms tai būtų patogi išeitis iš skolų krizės, bet tai rizikinga ir JAV ir viso pasaulio ekonomikai. Tai gali sukelti procesus, kurie taptų nekontroliuojami.
Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas įspėja apie likvidumo padarinius. Esą JAV ekonomikai neigiamų padarinių tai nesukeltų, tačiau likusiame pasaulyje įsivyrautų chaosas. Daugiau pinigų reikštų sumažėjusią dolerio vertę lyginant su kitomis valiutomis. Tai leistų pigiau eksportuoti ir brangiau importuoti, tad JAV ekonomika taptų konkurencingesnė. Kas atsitiks, jei pasaulis praras pasitikėjimą rezervine valiuta? Atsivers dar viena bedugnė?
2010 m. pradžioje Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasiūlė centriniams bankams infliaciją padidinti iki 4 proc. Niekas nežino, kaip šis eksperimentas pasibaigs.
Johnas Makinas iš Amerikos verslumo instituto (American Enterprise Institute) teigia: „Mes turime gražių minčių, bet neturėdami daugiametės patirties, negalime patikrinti ar tai veiksminga“.
R. Reicho teigimu, šiuo metu gerų idėjų būti negali. Esą pinigų padidinimas tik iššauktų kitą akcijų rinkos burbulą, nes kompanijos, bankai ir draudimo fondai jau ieško kitos galimos „aukso gyslos“.
Finansų ekspertas Timas Adamsas nurodo, kad nėra jokios alternatyvos. „Niekam šiuo metu nereikia dar vieno stimulų paketo. Užsienyje to niekas entuziastingai nesutiks. Europiečiams veikiausiai pirmiesiems tektų koreguoti išlaidų dalį, nes eurui sustiprėjus išaugtų eksporto kaštai. Infliacijos plitimas aprėptų visą pasaulį, suduodamas smūgį ir Vokietijos ekomonikai.
Kinija taip pat neapsidžiaugtų, kadangi jų valiuta susieta su doleriu, taip juanį palaikant dirtinai žemame lygyje, dėl ko pasaulyje kiniškos prekės išlieka pigios ir paklausios. Iki šiol veikė savotiškas abiejų valstybių susitarimas: JAV iš Kinijos pirkto pigias prekes. Tuo tarpu kinai investavo į dolerius, uždirbdami iš Amerikos iždo obligacijų. Tai leido amerikiečiams gyventi ne pagal išgales, o Kinijai – palaikyti dirbtinai „pigią“ valiutą. Tačiau JAV prekybos balansas tapo per didelis, o dolerių rezervai Kinijoje išaugo iki 2 trilijonų dolerių. Jei JAV į apyvartą paleistų per daug pinigų, šiems rezervams kiltų rimtas pavojus. Pekinas, kuris Niujorką laiko partneriu, baiminasi, kad gali prarasti pasaulinį konkurencingumą. Dabar JAV norėtų perskaičiuoti juanio kursą, o jei prireiktų, nustatyti importo muitus prekėms iš Kinijos. Tačiau tai privestų prie prekybos karo ir nuosmukio visame pasaulyje.
„Konkurencingumas vyksta tarp kompanijų, o ne užsienio valiutos rinkose“, – nurodo Vokietijos centrinio banko pirmininkas Axelas Weberis. – Valiutų kursas turi atspindėti šalies pagrindinius ekonomikos rodiklius“.
Pajutusi pavojų Europa, Kinija ir Japonija gali atremti dolerio nuvertėjimą dirbtinai nuvertindama savo valiutas, kurios taptų nauju kovos įrankiu.
„Mūsų valiuta – jūsų problema“ – kadaise JAV Finansų ministro Johno Connally ištarta frazė įgyja naują reikšmę. Valiutų karą pralaimėtų visi, o labiausiai europiečiai. Jeigu Europos centrinis bankas (ECB) liktų nuošalyje, euro vertė labai greitai pakiltų. Vokietijos produktai pabrangtų visame pasaulyje. Jei ECB prezidentas Jeanas-Claude Trichetas ir jo bendražygiai Frankfurto Eurobokšte „sugrotų devalvacijos orkestre“ sumažindami euro vertę, kainų stabilumui Europoje kiltų pavojus. Viena didžiausių pralaimėtojų ir vėl būtų Vokietija, šiuo metu antra pasaulyje pagal eksporto lygį.
Visgi, JAV nėra tokia galinga, kad pasauliui įbruktų pavojingas idėjas. Beveik 45 milijonai amerikiečių laikomi vargšais, 4 milijonai gyvena žemiau skurdo ribos. Žemės ūkio departamentas įspėja apie augantį „maisto pavojų“ (food insecurity). Ketvirtadaliui visų vaikų JAV vyriausybė skiria maisto talonus.