Prieš penkis tūkstančius metų kažkur dabartinėje pietų Kinijoje žmogus pirmą kartą į karštą vandenį įbėrė arbatmedžio lapų. Jis nežinojo, kad kvapnus žalsvas skystis indelyje, tūkstančius metų bus garbinamas, kaip vaistas nuo visų ligų, skatins prekybą, lems tautų klestėjimą ir nuosmukius, bei netgi taps karų priežastimi.

Sung‘ų dinastijos laikotarpyje (907-1279 m. e. m.) Kinija suskilo į dvi dalis. Nors valstybė sparčiai silpo, kultūra pasiekė naujų aukštumų. Išplėtota keramika ypač porceliano gamyba, provincijų valdytojai mandarinai skirti pagal egzaminų rezultatus.

Arbatos auginimas tapo valstybinės reikšmės ūkio procesu. Prieš derliaus nuėmimą kalnų dievybėms būdavo aukojamos dovanos. Lapelių raškymo pirmąją dieną parinkdavo labiausiai įgudę augintojai ir imperatoriaus asmeninis astrologas. Arbatą rinkdavo jaunos merginos, buvo reikalaujama, kad jų nagai būtų tam tikro ilgio, nes tikėta, kad nevalia paliesti žalių lapelių oda. Lapeliai būdavo išrūšiuojami maždaug į keturias kokybės kategorijas. Visa aukščiausios kokybės arbata atitekdavo imperatoriui kaip duoklė. Jei aukštos kokybės briketas paprastai būdavo vertinamas keliais auksiniais pinigėliais, aukščiausia kategorija buvo tiesiog neįkainojama.

Plakta nesūdyta arbata

Sung‘ų dinastijos laikotarpiu išpopuliarėjo plakta arbata. Džiovinti lapeliai mažais akmeniniais grūstuvėliais būdavo malami į smulkius miltelius, plikomi karštu vandeniu ir plakami standžiomis skaldyto bambuko šluotelėmis, kol gėrimas virsdavo standžiomis lygiomis putomis. Visiškai nustota sūdyti arbatą. Toks paruošimo būdas iki mūsų dienų išliko Japonijoje, kur jį importavo vienuoliai dzen budistai.

Arbatos namų era

Sung‘ų Kinijoje arbatos ceremonija jau nustojo būti vien poetiška aristokratų pramoga, ceremonija tapo visuotine saviraiškos forma. Arbatos namai dygo miestuose ir miesteliuose, į juos vyrai rinkdavosi apsikeisti dienos naujienomis, verslo derybų.

Arbatos meistrai rungtyniaudavo, kuris pateiks gardesnę arbatą ir pačią ceremoniją atliks grakščiau, gėrėjai varžydavosi aklai pagal skonį spėdami arbatžolių kokybę ir rūšį. Namų savininkai kviesdavo muzikantus ir pasakotojus, kad šie linksmintų svečius.

Aristokratai arbatos ceremonijoms statydinosi atskirus paviljonus, juos dekoruodavo tapytomis ryžių popieriaus širmomis, prabangiais baldais, meno kūriniais. Kad patalpoje tvyrotų malonus aromatas deginti smilkalai, oras kvėpintas gėlių esencijomis. Kinų didžiūnai negailėjo, nieko, kad tik arbatos ceremonijai būtų sukurta tinkama nuotaika ir gėrimas atskleistų visas gerąsias savybes.

Indai arbatai

Sung‘ų dinastijos laikais keitėsi arbatos puodeliai. Jie tapo platesni ir gilesni, kad būtų patogiau suplakti putą. Puta būdavo šviesiai žalsvo atspalvio. Kad gėrimo spalva sustiprėtų, puodelių vidų meistrai dengdavo tamsiai mėlyna arba juoda glazūra. Dažniausiai naudoti juodi puodeliai su vertikalių linijų raštu ant išorinės dalies, vadinamas triušio kailis.

Tačiau tryliktame amžiuje mongolai okupavo visą Kinijos imperiją. Daug Sungų kultūros pasiekimų nuėjo užmarštin. Mongolai įkūrė naują kinų valdovų dinastiją Juan. Arbatos ceremonija supaprastėjo, pereita prie stambialapės arbatos. Plakamos arbatos paprotys išnyko.

Europiečių žygiai į arbatos šalį

Ming‘ų dinastijos metu (1368-1644), po 90 metų mongolų okupacijos laikotarpio, kinai pamėgo stambių palaidų lapelių žaliąją arbatą, kurią pradėta plikyti nedideliuose keramikiniuose arbatinukuose. Fudžian Vuij kalnuose išvestos naujos arbatmedžių veislės. Išpopuliarėjo aromatinės arbatos. Ming‘ų valstybėje parašyta daugybė mokslinių traktatų apie arbatą.

Paplito mėlynai balti gausiai ornamentuoti porcelianiniai puodeliai, ir rudai raudoni neglazūruotos moliniai arbatinukai. Ming‘ų laikotarpio pabaigoje europiečiai pradėjo lankytis Kinijoje ir susipažino su arbata, todėl namo jie parsivežė ne tik kinišką arbatą, bet ir porcelianinius arbatos servizus.

Europoje Ming‘ų arbata ir porcelianas sukėlė visuotinį pamišimą. Egzotiškų produktų paklausa buvo tokia milžiniška, kad amatininkai beveik iškart ėmė ieškoti būdų atkurti porceliano technologiją, o pirkliai atgabenti arbatą kuo pigiau.

Spėjama, kad juoda arbata Europoje įsitvirtino per klaidą. Paskubomis sukrautos arbatžolės olandų laivo triume sudrėko ir fermentavosi ilgos kelionės metu. Jūreiviai nenorėjo pripažinti savo klaidos. Pirmą kartą arbatą matantiems pirkliams jūrininkai aiškino, kad ji tokia ir turi būti, - juoda.

Arbatos pinigų ekonomika

Qing‘ų dinastija (1644-1911) vėl išplėtė Kinijos teritorinės ribos. Patys Quing‘ai buvo Manžu tautybės, todėl valdymo laikotarpio pradžioje kildavo trintis su mandarinais (kilmingais provincijų administratoriais), kurie kalbėjo Kantono tarme ir buvo pripratę prie savo tautybės valdovų.

Dinastijos klestėjimo laikotarpiu sidabro srautas iš vakarų stabiliai stiprėjo. Pamažu valstybės ekonomika ėmė visiškai remtis „arbatos pinigais“. Porceliano gamintojai kūrė naujus gaminių dizainus ir dekoro stilius, atsirado ir buvo ištobulinta daugiaspalvio glazūravimo technika.

Quingų laikotarpiu atsirado lengvai fermentuota oolong arbata, išpopuliarėjo Lung jing (drakono šulinys), daugelis aromatinių arbatų. Kvapni, lengvai oksiduota Taivanyje auginama arbata Bao žong pirmą kartą išsiųsta į Europą 1881 metais.

XIX amžiaus antroje pusėje tarptautinės pirklių korporacijos pradėjo už produkciją kinams atsiskaitinėti opiumu, o britai savo plantacijose Indijoje ir Ceilone dideliais kiekiais augino žymiai pigesnę arbatą, taigi europietiško sidabro srautas išseko. Tokia padėtis negalėjo ilgai tęstis. Quing‘ų valstybė paskendo opiumo karų suirutėje.

Arbata šiandien

XX amžiaus Kinija išgyveno daug sukrėtimų. Politinė suirutė ir karai 1912 -1949 metais, komunistinė arbatos laukų kolektyvizacija vos nesunaikino kinų arbatos tradicijos visiškai. Amžiaus pabaigoje keičiantis visos valstybės ekonomikai, plantacijos vėl grįžo į privačių daugiausia šeimyninių verslų rankas. Šiandien Taivanio ūkininkai noriai investuoja į plantacijas Kinijoje, atgaivinta augelis tradicinių rūšių, net arbatos namų kultūra pamažu grįžta į didmiesčius. Naujausia tendencija ekologiškos fermos šalies pietuose. Didėjant gyventojų pajamoms, sparčiai kyla ir tradicinių bei ekologiškų arbatžolių kainos. Panašu, kad kiniškos arbatos laukia šviesi ateitis.

Liudas Kauneckas