Kinas – tai magija. Kartą užburs ir niekada nebepaleis. Tikriausiai pastebėjote, jog jaunimas vis dažniau į rankas paima fotoaparatus, perka pusiau profesionalias kameras.
Galbūt ir jūs išsitraukėte senuką „Zenitą” ir ėmėte pamažu fotografuoti, publikuoti ir aptarinėti savo darbus internetinėse svetainėse. Fotografija klesti tarp Lietuvos paauglių jau kelerius metus, tačiau jaunimui nuolat reikia vis ko nors nauja, todėl filmų kūrimas – naujai atrandama jaunuolių atrakcija. Mėgėjiškus filmus kurti visai nesunku – tereikia kameros, idėjų ir šaunios filmavimų komandos. Eksperimentinis kinas – naujoji kino madų banga.
Keistas, nenuspėjamas, avangardinis – tai tinkamiausi trys žodžiai eksperimentiniam kinui apibūdinti. Jei tradicinio filmo veiksmas yra linijinis ir psichologiškai bei chronologiškai pagrįstas, tai eksperimentinis kinas būtent savo chaotiškumu veikia mąstantį žiūrovą (ši kinematografijos rūšis anaiptol neatitinka vartotojiško mąstymo auditorijos lūkesčių).
Toks kinas pirmiausiai turi išreikšti eksperimentą, kūrėjo bandymą į įprastus reiškinius pažvelgti savaip, giliau ir kitu kampu. Tokius filmus sunku žiūrėti, tačiau poveikis – tikrai ilgesnis nei „Maximos“ reklamos ar „Moterys meluoja geriau“ serijos.
Jei susidomėjote eksperimentinio kino kūrimu ir jūs, štai keli profesionalių kino menininkų patarimai, padėsiantys jums sukurti filmą, kurį būtų įdomu žiūrėti ne vieną, o šimtus kartų bei kuris sužibėtų tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose kino festivaliuose.
Vienas žymiausių senosios kartos rusų kino režisierius Vladimiras Grammatikovas:
Geras režisierius turi suprasti aktorius kaip asmenybes ir kaip aktorius, kurie analogiškai privalo gerbti režisieriaus daromus sprendimus, tobulai mokėti savo tekstus (kitaip improvizacijos gali neatitikti norimos parodyti minties). Kūryboje leistina daug kas, bet klaidinga manyti, kad kūrėjo sprendimai visam laikui prikaustys žiūrovų dėmesį.
Taip, originalumas – kertinis akmuo siekiant nustebinti visko persisotinusį žmogų. Tačiau net patys kontraversiškiausi sprendimai turi turėti ribas. Šokiruodamas publiką vulgariomis scenomis, pritrauksi žmonių dėmesį ne daugiau nei dviem minutėms, o po to žmonės tiesiog pamirš, ką matę. Todėl labai svarbu nuosekliai megzti pagrindinę filmo intrigą, jai logišką kulminaciją ir atomazgą. Svarbu paisyti šių pagrindinių kino filmo dalių.
Taip pat labai svarbu kokybiškai įgarsinti filmą. Garsas formuoja žiūrovo požiūrį į filme vaizduojamą situaciją. Nors geriau kartą pamatyti, nei septynis kartus išgirsti. Tobulas filmas – kuriame žiūrovas suprantą mintį pamatydamas ir pajausdamas, o ne išgirsdamas aktorių sakomus žodžius. Verta nepamiršti, kad trumpumas – vienas kertinių sėkmingo, žiūrimo kino filmo akmenų.“
Lietuvos kino režisierė, aktorė, scenaristė, LMTA Kino ir televizijos katedros vedėja, Janina Lapinskaitė: 
Labai gaila, kad dabar eksperimentas kine dažniausiai siejasi su techninėmis galimybėmis, o ne su kitokiu mąstymu, požiūriu į įprastą reiškinį kitu kampu. Kinas neturi būti vartomas kaip Rubiko kubas. Aš neneigiu eksperimentinio kino, tačiau jei jis suteikia žmogui fantazijos, tai turi nešti mintį, o ne tik formą. Manau jaunas žmogus, pradedantis kurti kiną, turėtų pradėti ne nuo eksperimentinio kino, o nuo kitos kino formos, mažiau priklausomos nuo technikos. Pirmiausia reikia suformuluoti tai, ką nori pasakyti, o jau paskui prabilti bet kuria pasaulio kalba. Tuomet darbas nebus tuščias.“
Tadas Vidmantas, blogo Tadasvidmantas.lt autorius, mėgėjiškų kino filmų kūrėjas, daugkartinis įvairių kino festivalių laureatas:
Herbertas Alksnevičius, tinklalapio Kinomanai.lt kūrėjas, dokumentinių filmų kūrėjas, įvairių mėgėjiškų kino konkursų organizatorius:
Ir pamirškit stereotipą, esą kurti filmus gali tik neeiliniai, itin profesionalūs žmonės. Kinas – tai ne ambrozija, kuria galėjo maitintis tik dievai. Tai – aistra, kuria kiekvienas iš mūsų gali mėgautis.