Now Reading
Šio amžiaus Hamletas?

Šio amžiaus Hamletas?

Šio amžiaus Hamletas?

Londono teatrai su finansinių paslaugų kompanija „Travelex” siūlo sezoninį bilietą, su kuriuo į spektaklius kaina neviršija 10 svarų.

Konkrečiai – į keturis spektaklius, susijusius tema ir pastatymo stiliumi: Marianne Elliott režisuota tragedija „Moterys, saugokitės moterų” (Women beware women) pagal Thomaso Middletono pjesę, pasakojanti apie trijų moterų grumtynes patriarchalinėje visuomenėje; Moiros Buffini spektaklį „Sveiki atvykę į Tėbus” (Welcome to Thebes), kur režisierė, įkvėpta graikų mito, parašė pjesę, kurioje jungė Antikos pasaulį su šių dienų politika; Georgo Büchnerio „Dantono mirtis”, išversta Howardo Brentono ir režisuota Michaelo Grandage´o; ir „Hamletas”, vos prieš pusantro mėnesio pasirodęs Nicholas Hytnerio spektaklis, perkeliantis kūrinį į šiandienos pasaulį. Kodėl būtent šie pastatymai? Tris jų, be „Dantono mirties”, jungia veiksmo ir situacijos perkėlimas į šiuos laikus, kur kovos vyksta ne kalavijais, o šaunamaisiais ginklais, valstybės reikalai sprendžiami ne prisidengus šarvais ar skydu, o dėvint vakarinius kostiumus. Visų keturių pastatymų pagrindinė jungtis – politika. Kova dėl valdžios, pasekmės, demokratija ir suvaržymai.

Kokiu tampa Shakespeare´o „Hamletas” šiame kontekste? Iš tiesų, jis pasirodė kaip junginys to, kas yra nacionalinis dramaturgas su tradicijų primetamomis taisyklėmis, ir to, kaip viskas atrodytų vizualiai, jei veiksmas būtų perkeltas į šiandieną. Tekstas beveik nekupiūruotas, nepakeista nė viena scena, viskas vyksta lėtai, aiškiai ir tiksliai. Shakespeare´as lieka nepažeistas, jis tik perkeltas į šiandieną, kur Laertas už tėvą grįžta keršyti nešinas šaunamuoju ginklu, vietoj šarvų matome apsaugininkų aprangą, vietoj karūnos – prabangius kostiumus. Cigaretė, stiklas viskio, apsaugininkų ausinės. Apie brolio mirtį Patricko Malahide´o Klaudijus praneša per televizijos kameras. Elsinoras čia yra diktatūros valdomas miestas, kur žmonės yra nuolatos stebimi, o bet kuris išsišokėlis – pašalinamas. Net tada, kai Hamletas sako, kad „dabar jis vienas”, į jį nukrypsta šviesos, primindamos, kad tai yra neįmanoma.

Hamleto žodžiai, jog Danija – kalėjimas, šiame pastatyme įgyja beveik tiesioginę prasmę. Tai šių laikų policinė valstybė su karo lėktuvais šnipais. Ofelija atsitiktinai nepaskęsta/nenusiskandina upėje, čia ji išvedama dviejų apsaugininkų kaip nepaklūstanti valstybės įstatymams.

Rory Kinnearas spektaklyje turi dvigubą misiją – jis ne tik pagrindinis aktorius, bet ir tas, kuris praktiškai laiko visą pusketvirtos valandos spektaklį ant savo pečių. Jam tenka pildyti kitų aktorių paliktas aiškias spragas. Dauguma kitų personažų, net ir turintys tam tikrą išskirtinį bruožą, yra neaiškūs, neišplėtoti. Scenoje pasirodantys apsaugininkai retkarčiais primena statistus iš gatvės, nežinančius, ką jie turėtų daryti. Net jei jie – masinių scenų dalyviai, motyvacijos stoka ilgame, lėtame spektaklyje labai išryškėja. Artimiausias Hamleto draugas Horacijus scenoje yra praktiškai nematomas, jis neaiškus, per daug sutrikęs, per daug „joks”. Scenos žvaigždės Clare Higgins Gertrūda nebėra silpna, kaltės apimta motina ir žmona. Čia ji savimi pasitikinti moteris, kuri pati gali spręsti. Ji linksta į alkoholį, bet apie tai užsimenama tik probėgomis, ir tai, kad ji žinojo apie vyro nužudymą, taip pat lieka tarsi nereikšminga detale, kuri, nors esminė, lengvai gali likti nepastebėta.

Klaudijus ir Polonijus, du ryškūs personažai, valdantys Elsinorą. Pirmas – naujasis valstybės vadovas, antrasis, kaip apibūdino „The Independent” kritikas, – „aparatčikas”, pagrindinis seklys. Hamleto dėdė iš pradžių atrodo niekuo neišsiskiriantis, beveik ištirpstantis savo kostiumuotų apsauginių tarpe ir tik vėliau išryškėja, jog tai ir yra jo veidas – šalto, neatgailajaunčio žmogaus įvaizdis, žmogaus be emocijų, kuris be jokio pasigailėjimo kontroliuoja visus. Klaudijus informuotas apie viską, kas vyksta rūmuose, net apie būsimos Laerto ir Hamleto kovos, kurią jis pats užsakė, finalą. Tuo tarpu Davido Calderio kuriamas Polonijus yra dvilypis, jis vos pastebimu galvos linktelėjimu gali valdyti apsaugos agentus – ir tuo pačiu filosofuoti pats su savimi, vis pamiršdamas nuo ko pradėjo kalbėti. Jo personažas taiklus ir komiškas, tiek pat piktybinis, kiek ir juokingas.

Klasikinė poza ir sportinis kostiumas. Geraint Lewis nuotrauka (telegraph.co.uk) Rory Kinnearo Hamletas – eilinis vyras, žmogus, kuris jaučiasi sutrikęs, jam nesuvokiama situacija, jog motina ištekėjo už vyro brolio, o būtinybė atkeršyti yra dar vienas siaubą keliantis veiksnys. Hamletas tik ištaria „God” tarsi maldaudamas paaiškinimo, sutalpindamas į tą žodį visą savo neviltį. Tuo pačiu jis ir didingas, ir tai visame žiaurių rūmų fone išskiria jį kaip tikrą kilmingąjį. Jis pragmatikas, racionalaus mąstymo, nuolat kažką svarsto, pasiklysta tarp to, kas teisinga ir kas ne, vis abejoja, ar mirusio tėvo šmėkla nėra piktoji dvasia. Jo monologas „būti ar nebūti” prasideda visai netikėtai, tarsi ankstenių minčių tęsinys, be emocijų, be sureikšmintos tylos, paprastai, vis dar judant su cigarete rankoje. Aktorius kalbėjo, jog jam svarbu nesureikšminti šio momento, nesakyti monologo taip, tarsi būtų tik jis ir jo Hamletas.

Po „karštųjų” šio premjerinio spektaklio recenzijų susidaro įspūdis, jog po aktorių Davido Tennano, Jude´o Law ir neseniai pasirodžiusio Johno Simmo sukurtų Hamletų, režisieriaus pasirinkimas pagrindinį vaidmenį skirti Rory Kinnearui, kurio tėvas yra senosios komikų kartos aktorius Roy Kinnearas, buvo gana netikėtas. Jis yra vienas mažiausiai žinomų Nacionalinio teatro vardų. Visgi pats režisierius jį atrado dar prieš dvejus metus.

See Also
Kaip išsirinkti tobulą piniginę? 3 patarimai

Laikraščio „The Guardian” teatro kritikas Michaelas Billingtonas pažymėjo, jog Rory Kinnearas žavi savo tikslia kalba ir skrupulingu dėmesiu kiekvienai ištartai frazei. Jis neskuba, išlaiko pauzes ir stengiasi suderinti emocijos protrūkį su kalbos taisyklingumu ir psichologija. Sakydamas monologus aktorius peržengia veiksmo erdvę, atsiduria avanscenoje ir lyg atsiribojęs nuo to pasaulio, kuriame turi gyventi, kalba žiūrovui, bando, kaip sakė aktorius, „patraukti juos į savo pusę”. Tačiau kyla klausimas, kodėl tokiame šiuolaikinių elementų prisodrintame kūrinyje tekstas skamba negyvai ir archajiškai? Ir kodėl, net jei tai kelių teatro modelių variacija, aktorių judesiai atrodo tokie šabloniški, net kičiniai, o daugumos kūno plastika tokia panaši, tarsi jie visi taip pat suprastų liūdesį, pyktį ar skausmą? Hamletas, išvydęs tėvo šmėklą, kartoja tą patį judesį, kuris lyg ir (prisiminus matytus filmus) turėtų reikšti siaubą. Vėliau panašius, „kinematografinius” gestus naudoja ir kai kurie kiti personažai – Horacijus, Rozenkrancas, Gildensternas, visas būrys apsauginių.

Britai įvertino tokį modernų Shakespeare´o pastatymą. Dauguma kritikų, ypač rašančių „overnight” (kitos dienos laikraščiui) straipsnius, teigiamai sutiko „Hamletą”. Tačiau susidaro įspūdis, jog iš tiesų tik probėgomis užsiminę apie spektaklio silpnąsias vietas, jie pabrėžtinai kalbėjo tik apie tai, kas pavykę. Žinoma, tai naujasis Hamletas – Rory Kinnearas, vieno kritikų pramintas šiai epochai atstovaujančiu personažu. Ką matė jaunos lietuviškos akys? Tą patį puikų Rory Kinnearas ir porą kitų aktorių spektaklyje, kuriam dar prireiks daug laiko iki galutinio varianto.

Saulė Čaplikaitė


View Comments (0)

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Visos teisės saugomos © laikas.lt

Scroll To Top