Artėjant brandos egzaminams abiturientai pasiryžę miegoti ant knygų ir skaityti jas po kelis kartus idant visa jose esanti informacija tvarkingai sugultų galvose, o studentai, kas pusmetį belaukdami egzaminų sesijos, leistų iš studentavimo mėnesių išbraukti po kelias dienas ir skirti jas studijavimui, kad tik lemtingąją egzamino akimirką svarbi formulė nušviestų protą.
Rodos, reikia tiek nedaug – kantrybės mokytis ir atminties, kuri išmoktą informaciją saugotų. Jei kantrybės surasti dar pavyksta, štai apie atmintį to paties pasakyti negalima. Žmogaus atmintį reikia pažinti, mokėti su ja „sutarti“ ir net valdyti.
Atmintis – saugykla ir sergėtoja
Kasdienėje buityje atmintį suprantame kaip galią atminti arba reiškinį, be kurio negalėtume išsiversti nė dienos: atmintis veda į darbą, po jo – į parduotuvę su atmintyje užkoduotu pirkinių sąrašu, galvoje PIN kodai, slaptažodžiai, gimimo datos, adresai… Kaip kad Ciceronas yra sakęs, atmintis yra visų dalykų saugykla ir sergėtoja.
Tačiau psichologai atmintį apibūdina ne taip primityviai. Jie atmintimi vadina viską, kas rodo, jog tai, kas buvo įsiminta, išliko. Kitaip tariant, atmintis yra informacijos atpažinimas ir greitas senos informacijos išmokimas iš naujo. Painu? Informacijos atpažinimą paaiškina daugiau kaip prieš tris dešimtmečius pateikti psichologo Hario Bariko (Harry Bahrick) ir jo kolegų duomenys apie tai, jog žmonės, mokyklas baigę prieš ketvirtį amžiaus, nepamena savo klasės draugų, tačiau iš nuotraukų ir pavardžių jie galėjo atpažinti 90 % jų.
Iš to galima spręsti, kad labai daug smulkmenų (veido bruožai, žmogaus elgsena, erdvės ar kt.) tampa užuominomis, padedančiomis prisiminti, štai kodėl nuotrauka leidžia atpažinti buvusius bendraklasius, o pavardė sąraše taip pat leidžia atminčiai atgyti (atpažinti).
Įsivaizduokime situaciją, kad, besiruošdamas egzaminui, studentas ant stalo pasidėjęs pluoštą lapų, krūvas įvairiausių knygų, konspektų, tačiau į galvą šauna mintis, kad dar keli lapai turi būti jo segtuve kitame kambaryje. Jis atsitraukia nuo stalo, eina į kitą kambarį ir vidury jo stabteli …užmiršęs ko į jį atėjo. Grįžta atgal prie savo stalo ir tik atsisėdęs prisimena, ko jam reikėjo kitame kambaryje – kelių lapų. Tokių „atminties spragų“ atsiranda todėl, kad kartais galime gebėti informaciją atpažinti (prisiminti) tik tame kontekste, kuriame ir kilo mintis.
Ar išeidami užrakinome namus?
Kas nesipiktino per egzaminą užmiršęs formulę, nors iš vakaro ją puikiai mokėjo? Kam neteko rausti iš gėdos neprisiminus artimojo gimtadienio arba kitos svarbios informacijos? Tačiau psichologas ir filosofas Viljamas Džeimsas (William James) yra pasakęs frazę, galinčią tapti puikiu pasiteisinimu visiems užmaršiesiems, kad, „jei viską prisimintume, daugeliu atvejų būtume tokie pat nesveiki kaip ir tada, jei nieko neprisimintume“.
Atminties tyrinėtojas Danielis Šakteris (Daniel Schacter) yra išskyręs septynis atvejus, dėl kurių kai ką užmirštame: išsiblaškymas, kai nesėkmingai užkoduojame informaciją; trumpalaikiškumas, kai nenaudojama informacija nyksta; blokavimas, kai „lyg ir žinome, bet negalime įvardinti“; klaidingas priskyrimas, kai painiojame informacijos šaltinius ir kt.; įtaigumas, kai išlieka klaidingos informacijos efektas; šališkumas, kai įsitikinimais grindžiami prisiminimai, ir gajumas, kai net nepageidaujami prisiminimai įkyriai persekioja.
Tai ir atsakymas, kodėl vidury dienos į galvą įkyriai lendančios mintys apie galimai neužrakintus namus nenuraminamos prisiminimo apie rakinimo akimirką: rakinimo informacijos neužkodavome savo atmintyje, mat dėmesį buvome sutelkę į kitką.
Bene daugumą žmonių dominantis klausimas – ar atmintyje esanti informacija gali išblėsti? Įvairūs eksperimentai ir jų rezultatai suformulavo psichologijos dėsnį: užmiršimas iš pradžių vyksta sparčiai, o laukui bėgant stabilizuojasi. Tai reiškia, kad išmokta informacija pirmosiomis dienomis, savaitėmis ar net metais blėsta sparčiai, tačiau vėliau stabilizuojasi ir dalis informacijos išlieka kaip bazinė, kurią vėliau laikas veikia labai nežymiai.
Atminties gerinimas
Skaitmeniniame amžiuje, kai dažnas jaunuolis mintinai nemoka daugybos lentelės, slaptažodžius saugo kompiuterinėje programėlėje, o apie susitikimus ar svarbias datas yra informuojamas priminimų telefone, jo atmintis tik prastėja. O ją reikia lavinti. Apie tai vis daugiau kalba ne tik pedagogai, bet ir psichologai.
Pastarieji tikina, kad atminties psichologija gali ypatingai pasitarnauti mokymosi procese, kuris, kaip žinia, trunka visą gyvenimą arba …bent jau per egzaminų sesijas.
Kartojimas – mokslų motina. Atmintį lavina pakartotini mokymaisi, kurie leidžia įsiminti daugiau informacijos. Kartotis svarbu vis kitokioje aplinkoje: savo kambaryje, virtuvėje, autobuse, skaitykloje…
Niekas kitas taip nepadeda įsidėmėti informacijos, kaip jos pavertimas kiekvienam asmeniškai naudingais vaizdiniais ir užuominomis. Kitaip tariant, mokymosi medžiaga „įkandama“ bus tuo atveju, jei ją mokysitės ne „kaldami“, bet perleisdami per asmenines asociacijas. Tai naudinga.
Dar vienas būdas, kaip „susitarti“ su atmintimi, yra susikoncentravimas ir kritiškas informacijos vertinimas. Greitas skaitymas neleis informacijos įsiminti, tačiau apmąstymas kaip aktyvus ir „gyvas“ mokymasis pasitarnaus atminčiai. Beje, mokymasis prieš miegą taip pat naudingas.
O kai jau, rodos, visa informacija sistemingai sugulusi atminties stalčiuose, patariama ją imti ir pasikartoti – taip išnyra net ir pačios mažiausios atminties spragos.
Ir nors gydytojas, filosofas, teologas Albertas Švaitseris (Albert Schweitzer) yra sakęs, jog laimė – tai gera sveikata ir prasta atmintis, vargu ar šiandien galime sau leisti būti „tokiais laimingais“.