Gyvenimo parinktas siužetas, pelnęs Nobelio premiją

Tais metais, kai mirė Stalinas, Rumunijoje vokiečių šeimoje gimė Herta Müller. Vardą mergaitė gavo iš motinos draugės, mirusios badu Gulage. Penkerius metus tenai praleido ir jos mama. O tėvas Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo SS kariuomenėje.

Studijų laikais Herta priešinosi Nikolajaus Čaušesku režimui. Priklausė rašytojų grupei Aktionsgruppe Banat. Kartu su jos nariais pateko į slaptosios policijos, securitate, akiratį.

Jau dirbdama vertėja vienoje gamykloje tos pačios slaptosios policijos buvo paprašyta šnipinėti savo kolegas. Atsisakiusi buvo persekiojama, bauginama, kol galiausiai iš darbo buvo atleista ne tik ji, bet ir jos vyras Richardas Wagneris, dirbęs laikraštyje.

Tai ne įžanga į romaną „Amo sūpuoklės“, o trumpa jo autorės, Nobelio literatūros premijos laureatės Hertos Müller biografija. Autorė parašė 19 knygų, kuriose atskleidžia žiaurų diktatorišą Čaušesku režimą, jo elgesį su Rumunijoje gyvenusia vokiečių mažuma.

Užtai, kad viešai kritikavo Rumunijos diktatūrą, Müller kūrinių leidyba šalyje buvo ne tik cenzūruojama, bet ir draudžiama. Neištvėrusi kasdienių persekiojimų, rašytoja 1987 m. kartu su vyru emigravo į Vokietiją.

Todėl nenuostabu, kad pagrindinės jos nagrinėjamos temos – diktatūra, korupcija, netolerancija, represijos. Herta Müller tiesiog rašo apie tai, kas jai taip iki skausmo pažįstama: „Aš nežinojau nieko kito. Aš nemačiau nieko kito. Dėl to ir rašiau šia tema. <...> Ir aš tikiu, kad tai ne aš pasirenku siužetą, o gyvenimas man jį parinko.“

„Amo sūpuoklės“ – kūrinys, pelnęs autorei Nobelio literatūros premiją, savo tematika artimas ir svarbus kiekvienam lietuviui. Autorės vaizduojama Rumunija turi itin daug panašumų su praėjusio amžiaus ketvirtojo–penktojo dešimtmečio Lietuva.

Romane pasakojama apie vokiečių kilmės rumunų deportaciją į Sovietų Sąjungą. Tai patyrė iš gimtojo autorės kaimo kilęs Oskaras Pastioras, ištremtasis jaunuolis Leo, kuris norėjo kuo greičiau palikti tėvų pastogę ir kaži ką nauja patirti. Tačiau net ir aprašant skaudžius įvykius, nestokojama lengvo juoko, meilės, jausmų ir ištikimybės. Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą.

Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.

Valstybės vykdomam terorui dar kartą priešpriešinamas melancholiškas poetinės kalbos grožis, kuris taip žavi tiek knygos skaitytojus, tiek kritikus.

Laikas.lt

Amo sūpuoklės, Čaušesku režimas, Herta Müller, nobelio premija, romanas Amo sūpuoklės

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai