Naugardukas, Vilnius ar Latava – kur iš tiesų vienintelis Lietuvos karalius užsidėjo karūną? Jei tai Naugardukas, tuomet kuo rėmėsi dar XVI a. tai nurodęs Motiejus Stryjkovskis ir kodėl pats ne kartą keitė savo nuomonę, blaškydamasis tarp šios vietovės ir Kernavės? Ir kiek verti Vilniaus entuziastų teiginiai, kai net pats tam tikslui statytos Mindaugo katedros egzistavimas daugiau paremtas legendomis nei realiais šaltiniais? Maža to, atsirado ir trečioji versija, kurios autoriai manosi iššifravę ilgai ginčus kėlusį sakinį „Duota Letovijoje (Lettowia), mūsų dvare, 1253 viešpaties metų liepos mėnesį...“, įrašytą Mindaugo donaciniame rašte. Anot tyrėjų, paslaptingoji Letovija – visai ne Lietuva bendrąja prasme, o konkreti vietovė greta Latavos upelio Anykščių rajone, kur stūgso visai neseniai atrastas Palatavio piliakalnis...

Stebuklas ar iš anksto apspręstas simbolis? Tokius klausimus daugeliui kelia Vilniaus Arkikatedroje esantis trirankio Šv. Kazimiero paveikslas. Versijų, kodėl dailininkas taip ir neužtapė antros dešiniosios rankos – begalė. Legenda sako, kad kurdamas paveikslą tapytojas nusprendė pakoreguoti dešiniosios rankos padėtį, tad pirmąjį variantą užtapė. Tačiau didelei jo nuostabai, užtepti dažai po kurio laiko pradingo. Dailininkas vis užtapydavo trečiąją ranką, tačiau ši vėl pasirodydavo. Galiausiai taip ir buvo palikta, o paveikslas ėmė garsėti stebuklais. Kai kurie istorikai teigia, kad trečioji vienintelio Lietuvos šventojo ranka atsirado tyčia, siekiant perteikti dosnumo idėją ar net turint tam tikrų politinių užmojų.

Kur dingo vienas svarbiausių nepriklausomos Lietuvos dokumentų, o kartu ir jo dublikatas – iki šiol yra viena didžiausių mūsų šalies istorijos paslapčių. Vieni teigia, kad Vasario 16 – osios aktą paslėpė ir vėliau tiesiog jo neberado (?!) pats dr. Jonas Basanavičius, kuris prisiėmė saugoti originalą tuo po jo pasirašymo. Kiti mano, jog dokumentas atsidūrė kunigo Vlado Mirono patikėtinio Vlado Jazukevičiaus rankose ir šis, būdamas bitininkas, jį paslėpė viename savo avilių, kur dokumentą galimai sukapojo bitės. Iki 1940 m. Prezidentūroje, Kaune, saugotas dublikatas taip pat dingo. Jo ieškota V. Bielskaus sodyboje, Gudelių miesto kapinėse, Kėdainiuose. Ne mažiau tikėtina, kad abu dokumentai žuvo gaisrų ar karo metu. O gal vis dar ilsisi neištirtuose archyvuose?

Vasario 16 – osios aktas užduoda ir daugiau mįslių. Viena jų – paslaptingas, vėliau už kitus padėtas, iš kitų išsiskiriantis vieno signataro parašas. Jis priklausė bajorų kilmės Donatui Malinauskui. Na, ar bent jau taip turėtų būti. Manoma, kad signataras tiesiog pramiegojo (?!) ir gerokai vėlavo į šį istorinį posėdį. Nesulaukę jo, parašą suklastojo jo kolegos. O gal jį padėjo pats savininkas į jam paliktą tuščią vietą? Vargu ar į šį klausimą bus atsakyta, kol nebus rastas dokumento originalas.

D. Malinauskas susijęs ir su kita be galo intriguojančia Lietuvos istorijos paslaptimi – dingusiais Vytauto Didžiojo palaikais. Manoma, kad jis žinojęs, kur yra valdovo amžinojo poilsio vieta, tad ne be reikalo pas Čekijos meistrus užsakęs įspūdingą sarkofagą, kuris, beje, vėliau taip pat dingo. Maža to, vis dažniau pasigirsta nuomonė, kad po didžiojo 1931 m. potvynio, kuris užliejo ir Vilniaus katedros požemius, čia buvo rasti ne trijų, kaip iki šiol manyta, o keturių valdovų palaikai. Įtarimus stiprina ir tai, kad tuo metu spaudoje pasirodė trumpa ir greitai dingusi žinutė, jog rasti būtent Vytauto Didžiojo kaulai. Tad kodėl ir kur buvo vėl pradanginti nekarūnuoto šalies valdovo palaikai?

 

Visa tai – tik keletas didžiojo Lietuvos istorijos detektyvo eilučių. Paslapčių, mitais ir legendomis apipintų įvykių bei asmenybių yra begalė. Ir didžioji dalis tikriausiai taip ir liks neįmintos dar daugybę metų. O kuri mūsų tautos ir jos istorijos mįslė Jums atrodo įdomiausia?