Turiu problemą. Nepasitikiu savimi ir man tai labai trukdo moksluose, bendravime su kitais, įvairiose situacijose. Sau atrodau negraži, matau vien išsipūtūsį pilvą, juodus paakius, spuogus ir kitus aplinkiniams mažai pastebimus dalykus. Šiaip stora savęs nelaikau, sveriu 53kg, esu 175cm ugio. Tačiau kitos man atrodo dešimt kartų plonesnės, gražesnės, rodos, kad jų veido oda gražesnė ir jos mokosi geriau. Viduje trokštu tokia būti, esu idealiste. Taip pat trokštu turėti gražių rūbų kaip jos, būti modeliu (išbandžiau daugelį agenturų, bet nei viena neatrinko ir tai dar labiau sumažino pasitikejimą savimi).

Dabar esu abituriente ir galvoju, kad niekur neįstosiu. Taip, su tokiais pažymiais kaip 5, 6, 7 nelabai kur ir įstosi. O anksčiau mokiaus 8-9. Tik neviltis ima, tačiau visiskai rankų nenuleidžiu. Gali buti, kad mama padarė šiek tiek įtakos: ji mėgsta leptelėti kokia aš netikus, kaip nieko nesugebu ir nieko nedarau. Tai būna retai, bet visgi būna. Kartais manimi tiki, palaiko, juk ji nėra bloga mama. O aš visada taip stengiuos, patikėk manim, ir šie žodžiai kelia liūdesį. Vaikinas, kurį labai myliu, mane giria, lepina ir kartais paprieštarauja mamai. Jaučiuosi palaikoma, bet netikiu juo, nes manau, jog mylinčio žmogaus akys mato kitaip. Taip pat pernai praradau žmogų, kuriuo labai pasitikėjau ir labai mylėjau - močiutę, tačiau nežinau ar tai galėjo turėti įtakos mano busenai. Man tikrai reikia Tavo pagalbos. Ačiū iš anksto.

Karolina

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Sveika, Karolina. Šiek tiek nepasitikėjimo savimi Jūsų amžiuje yra normalus dalykas, kadangi tikrasis pasitikėjimas savimi ateina su savęs pažinimu, savęs priėmimu, realiai vertinant tiek teigiamas, tiek neigiamas savo savybes, savo sugebėjimus ir trūkumus. Tikrasis pasitikėjimas savimi nenusileidžia iš kažkur, mums to panorėjus – jis yra tam tikra prasme „užsidirbamas“, jis ateina kaip nelengvo darbo su savimi rezultatas. Jūsų amžiuje šis sąmoningas darbas dažniausiai tik prasideda, todėl tikėtis kažkokio nerealaus pasitikėjimo savimi būtų nelogiška, tačiau, kita vertus, žvelgti į save pro juodus kritikos akinius ir pernelyg save nuvertinti yra gana pavojinga, kadangi Jūsų laukia svarbūs gyvenimo sprendimai, tokie kaip profesijos pasirinkimas, artimų santykių kūrimas ir kt. Kaip Jūs pati teigiate laiško pradžioje, nepasitikėjimas savimi Jums trukdo būtent šiose aktualiose šiuo metu Jums gyvenimo srityse ( moksluose, bendravime ir kt.). Sakydama tikrasis pasitikėjimas, noriu pabrėžti, kad aš nekalbu apie išpūstą, padidintą, neturintį realaus pagrindo, todėl netikrą pasitikėjimą savimi, kuris Jūsų amžiuje (ir vėlesniame taip pat) gana dažnai pasitaiko, ir nors gali daryti įspūdį, tačiau realiai susidūręs su rimtais gyvenimo iššūkiais, greitai subliūkšta. Manau, kad įdėmiau apsižvalgius savo aplinkoje, išvystumėte tokių pavyzdžių. Bet pirmiausia siūlau įdėmiau pažvelgti pačiai į save. Pažvelgti į save – tai chrestomatinė populiarioji psichologijos frazė, kuri net man pačiai kartais atrodo banali, tačiau be jos išsiversti taip pat neišeina – tokia jau ta psichologijos esmė – žvelgti į žmogų, taigi ir į save, žvelgti giliau - tiek, kiek leidžia profesinės ribos.

Jūsų išdėstytoje problemoje matau tam tikrus prieštaravimus, todėl pirmiausia norėčiau, kad pati juos geriau įsisąmonintumėte, todėl noriu juos Jums pateikti savaip. Norėčiau ir Jūsų paprašyti į tai pažvelgti šiek tiek kitaip, lyg iš šalies (tai gali padėti atpažinti ir įsisąmoninti), todėl pasakosiu Jums apie Jus pačią kaip apie trečią asmenį.

Karolina ir kiti. 

• Sau Karolina atrodo negraži (išsipūtęs pilvas, juodi paakiai, spuogai ir kt.), o kitiems visi šie neptrauklūs bruožai yra mažai pastebimi (ačiū Dievui pati Karolina tai supranta), netgi greičiausiai visai nepastebimi, taigi, galima spėti, jog Karolinos grožio jų akyse niekas nebjauroja. Tad kodėl Karolinai vis gi atrodo, kad ji negraži? Gal galima kelti hipotezę, jog Karolina pripažįsta tik tobulą grožį, todėl jai sunku priimti ir vertinti save tokią, kokia yra – su privalumais ir trūkumais? O gal yra kitas atsakymas?

 

• Karolina yra gana aukšta (175 cm), sveria 53 kg. – ar sveikas protas galėtų pasakyti, kad sveria per daug? - nebent tai būtų sutrikęs anoreksinis suvokimas. Tikėkimės, kad Karolina neserga anoreksija, tad, kyla klausimas, kodėl kitos jai atrodo dešimt kartų plonesnės ir gražesnės. Jei pati Karolina būtų bent kelis kartus (net ne dešimt) plonesnė, ar ji įsivaizduoja, kaip ji atrodytų ir kas būtų su jos grožiu – neduok Dieve, tokios nelaimės, tad, gal ir nevertėtų, kaip sakoma, „Dievo varyti į medį“.

 

• Panašiai galima pakomentuoti ir Karolinos požiūrį į mylimo vaikino liaupses ir palaikymą – ji, pasirodo, juo netiki, nes, kaip ji sako, „mylinčio žmogaus akys mato kitaip“. Norisi paklausti Karolinos, kokių akių žvilgsnis – mylinčių ar nemylinčių – jai yra svarbesnis ir patikimesnis? Ir norisi perspėti, kad nepasitikėjimas mylimu žmogumi ne tik neaugina jos pačios pasitikėjimo savimi, bet gali žeisti ir to kito žmogaus savivertę.

 

• Karolina išsako tam tikrus priekaištus savo mamai dėl nuvertinančio požiūrio į ją, bet kartu teigia, kad tai būna retai, kad kartais mama kaip tik ją palaiko ir tiki ja. Taigi, susidaro įspūdis, kad lemiamos įtakos Karolinos žemai savivertei mama nedaro, tačiau, kad ir reti, bet nepelnyti, skaudūs, žeminantys priekaištai vis tiek gali žeisti jauno žmogaus savivertę, tačiau kitas klausimas, ar tie priekaištai visuomet yra nepelnyti – kartais mes ir konstruktyvią kritiką esame linkę priimti kaip mūsų įžeidimą ir žeminimą. Apie tai gali pamąstyti pati Karolina ir galbūt aptarti tai su savo mama. Santykių gerinimas su savo artimaisiais taip pat prisideda prie savivertės augimo ir asmenybės tobulėjimo.

Karolina ir idealizmas

• Karolina teigia, kad yra idealistė. Paprastai tariant, idealistai tai žmonės vertinantys labiau vidinius dalykus (idėjas, mintis, svajones, jausmus ir pan.) nei išorinius (išvaizdą, materialinę gerovę ir pan.) Karolina trokšta gražios išvaizdos, gražių rūbų, modelio karjeros – taigi tikrojo idealizmo čia mažoka, na nebent ji turėjo omenyje idealią, t.y. beveik tobulą išorę. Bet su tikruoju idealizmu tai mažai susiję, tai gana materialios svajonės. Nesakau, kad tai kažkokios blogos svajonės – materija yra mūsų gyvenimo dalis ir mes visi turime tam tikrų lūkesčių jos atžvilgiu, bet pavojinga, kai šios svajonės tampa vieninteliu žmogaus gyvenimo troškimu ir siekiu, kadangi iš esmės yra nepatvarios, dažnai laikinos ir paviršutiniškos (grožis, pinigai, statusas ir pan.) Todėl mūsų pasitikėjimas savimi negali remtis vien tokiomis vertybėmis. Karolinos neatsirinko modelio agentūros, ir tai jau kerta jos pasitikėjimą savimi. Jei yra kitų vertybių, kurios maitina pasitikėjimą savimi, tai tokia nemaloni patirtis nesugriaus savivertės, kuri, atvirkščiai, paskatins iešoti kitokių savęs realizavimo būdų, pavyzdžiui, moksle, profesijos pasirinkime, kūryboje, bendravime ir kt. Džiaugiuosi, kad Karolinai rūpi mokslai, tik vėlgi įžvelgiu tam tikrą prieštaravimą

Karolina ir mokslas

Karolina norėtų geriau mokytis, kažkur įstoti, tačiau kažkodėl paskutinėje klasėje mokosi blogiau nei mokėsi anksčiau. Jos įtikinėjimas, kad ji visada taaaip stengiasi, man šiek tiek neaiškus – kame ji taip stengiasi, ir kodėl jai žodžiai apie pastangas kelia liūdesį. Jei ji labai stengiasi mokytis, bet mokytis geriau nepavyksta, tuomet, nors tai galbūt ir liūdina, bet nusivilti ir programuoti save, kad niekur neįstosiu, tikrai neverta – su tokiais pažymiais galima įstoti labai daug kur. O jei labiausiai liūdina tai, kad nesiseka kitose paminėtose srityse, ir tas liūdesys trukdo mokytis, tuomet reikėtų peržiūrėti savo prioritetus šiuo svarbiu ateičiai laikotarpiu. Tokiu atveju didesnis dėmesys ir laikas, skiriamas mokslui ir artėjantiems egzaminams, automatiškai sumažintų laiką ir dėmesį, skiriamą dalykams, kurie kelia nusivylimą ir liūdesį, o pasiekimai moksle susitiprintų pasitikėjimą savimi ir ateitimi. 

Miela Karolina, pasirinkau šį neįprastą kalbėjimo su Jumis būdą trečiuoju asmeniu ne šiaip sau. Labai tikiuosi, kad tai padės Jums pažvelgti į savo gyvenimą šiek tiek iš šalies ir pamatyti jame slypinčius prieštaravimus, galbūt įžvelgti naujas galimybes ar alternatyvas, atsiribojant nuo slegiančios ir neramios būsenos, kurioje šiuo metu esate. Psichologinėje praktikoje kartais taikoma tokia metodika, kuomet žmogui siūloma pažvelgti į save tarsi kito žmogaus akimis, kartais tai vadinama „ žvilgsniu iš paukščio skrydžio“. Po tokio žvilgsnio atsiranda galimybė žengti tolesnius žingsnius savęs pažinimo, savęs vertinimo ir tobulėjimo kelyje. Patarimų kaip žengti šiuo keliu galite apsčiai rasti psichologinėje literatūroje, pavyzdžiui, pirmiausia Jums patars taip uoliai nelyginti savęs su kitais ir savo žvilgsnį nukreipti labiau į save ir savo potencialą, nei į kitų pasiekimus. O dėl „žvilgsnio iš paukščio skrydžio“, Jūs, manau, turite nuostabią galimybę pabandyti pažvelgti į save žmogaus, kurį mylėjote ir kuriuo pasitikėjote, savo močiutės žvilgsniu – jis tikrai Jums atskleistų Jumyse slypinčias gražias, puikias, ypatingas savybes ir potencialą, kuriuos mylinčios akys kartais įžvelgia geriau nei mes patys.

Tokiais mylimaisiais galime pasitikėti, todėl galime kreiptis į juos tiek tiesiogiai patarimo ar pagalbos, tiek mintimis ir širdimi, jei greta jų jau nebėra...

Turite klausimų? Reikia patarimo? Rašykite: psichologija@laikas.lt

 

 

---

Evelina Globė – psichologė, Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos magistrė, besidominti asmenybės, socialine psichologija, meno terapija. Yra dėsčiusi Vytauto Didžiojo universitete „Psichologijos įvadą“, „Bendravimo psichologiją“; vedusi seminarus paaugliams bei jaunimui „Savęs pažinimas ir asmenybės ugdymas“, „Sėkmingo bendravimo įgūdžiai“.

Šiuo metu ruošia psichologijos mokslų daktaro disertaciją moksleivių adaptacijos tema, domisi polinkio į savižudybę tema, šiomis temomis yra publikavusi straipsnius moksliniame žurnale „Visuomenės sveikata“ bei dariusi pranešimus įvairiuose Lietuvos ir užsienio konferencijose.