Gabija Grušaitė – debiutuojanti rašytoja, kurios pirmoji knyga „Neišsipildymas“ buvo pristatyta Vilniaus knygų mugės metu. Šiuo metu 24 metų mergina gyvena Malaizijoje, prieš tai baigė Kultūros istorijos ir antropologijos mokslus Londone.

Pasak kritikų, jaunosios rašytojos knyga  - „Tai iki šiol lietuvių literatūroje neišsivystęs žanras – kosmopolitinis romanas, kuriame antropologija jungiama su poezija, identiteto paieškos veda nuo prabangių viešbučių iki gyvenimo skvotuose, nuo meilės jam, iki meilės jai."  Ištraukas iš knygos skaitykite čia.

O mes interneto pagalba kalbiname po pasaulį klajojančią Gabiją apie keliones, naują knygą, emigraciją ir kitus dalykus.

Šiuo metu daug keliauji. Kur randiesi dabar?

Gyvenu Malaizijoje, Penango saloje. Rašau antrą knygą, keliauju, dalyvauju vietiniuose meno projektuose,  vakarieniauju su draugais –  gyvenu.

Per „Vilniaus knygų mugę“ buvai sugrįžusi pristatyti savo debiutinę knygą „Neišsipildymas“. Kaip skaitytojai ją priėmė? Kokių atsiliepimų sulaukei?

Knyga išleista labai neseniai, tik prieš porą mėnesių, todėl dar labai sunku pasakyti, kokia publikos reakcija. Gaunu daug žinučių „Facebooke“ nuo jaunų žmonių, kurie sako, kad jiems labai patiko. Džiugina profesionalūs įvertinimai – knyga buvo įtraukta į kūrybingiausių dvyliktuką. Manau, kad tai didelis įvertinimas debiutuojančiam autoriui. Rašydama daug galvojau apie skaitytoją, knyga skirta jam, o ne man pačiai, ar mano aplinkos žmonėms, todėl labai laukiu vertinimų ir kritikos, kurie skatina mane bręsti kaip rašytoją, atsižvelgti į pastabas rašant antrą knygą.

Baigusi Čiurlionio menų gimnaziją išvažiavai mokytis į Londoną antropologijos. Nuo dailės prie antropologijos... kodėl nusprendei, kad su daile nebenori turėti reikalų? Ar nesijautei pakankamai stipri, kad konkuruotum su kitais?

M.K. Čiurlionio Menų mokykloje dailė dėstoma it amatas – kepi kompozicijas ir natiurmortus visiškai negalvodamas apie save, gyvenimą, žmones. Paauglystėje tai labai išgąsdino, nes man menas yra

asmeninio santykio su pasauliu ieškojimas ir nors sutinku, kad visi turi gerai išmanyti savo amatą, tiek tapytojai, tiek rašytojai, visgi kažkokia ugnis manyje buvo užgesinta. Noras ieškoti liko ir džiaugiuosi atradusi kūrybinį mediumą, kuris man tinka.

O kaip Londonas? Ką jis davė tau kaip asmenybei? Ar būtum parašius knygą, sakykim, sėdėdama Lietuvoje?

Į Londoną važiavau mokytis, nes metai Vilniaus Universitete mokantis Kultūros istorijos ir antropologijos padėjo suprasti, kad man reikia kažko daugiau, kad nepatinka nusirašinėti per egzaminus, kaip vis dar daro dauguma studentų; man nepatiko, kad niekas nekalba per seminarus ir neverda karštos diskusijos. Jaučiau, kad tai keturi metai mano gyvenimo ir nenoriu jų švaistyti. Goldsmiths koledžas nenuvylė – išmokau kritiškai mąstyti, daug skaičiau, gėriau į save viską – tiek informaciją per paskaitas, tiek draugų iš viso pasaulio gyvenimo istorijas. Jaučiu, kad Londonas padėjo subręsti ir be jo „Neišsipildymas“ nebūtų toks, koks yra.

Tavo romane galima pajausti, kad herojų santykis su Lietuva nėra stiprus. O kaip realiame gyvenime? Kokį ryšį jauti su Lietuva? Ar išties čia egzistuoja, kaip kad teigia dauguma emigrantų, daug blogų dalykų? Ar tiesiog mes patys dažnai nepastebime aplink mus esančių „gėrybių“?

Knygos herojų santykis su Lietuva labai stiprus, toks stiprus, kad joms nebūtina fiziškai būti Vilniuje, kad jaustų šiurpą nubėgant per nugarą prisimindamos pirmąjį sniegą Pilies gatvėje. Lietuviškumas Rugilei ir Ugnei nėra juoda duona, mamos kotletukai ar himnai Vasario šešioliktą, tai daug gilesnis, vidinis santykis, kilmės mitologija, kurią nešiojiesi viduje. Kūrybinė migracija yra visame pasaulyje natūralus dalykas – Hemingvėjus ir Milleris labai ilgai gyveno Paryžiuje, Salmanas Rušdis dabar gyvena Londone, bet jie niekada nenustojo būti savo šalies piliečiais. Kartasi tiesiog būtina paklajoti po pasaulį, kad pamatytume save, savo šalį iš šalies; negerai užsidaryti ir virti savo sultyse. Būtent dėl to dabar gyvenu Pietryčių Azijoje – jaučiu, kad ši pasaulio dalis gali labai praturtinti mano asmeninę patirtį. Kartu nesijaučiu toli nuo Lietuvos, mintyse esu visur.

Savo romaną dedikuoji „visiems snobams, idiotams, hipiams, visiems, išbyrėjusiems po Milano, Londono, Honkongo gatves ieškoti išsipildymo“. Tai apibūdina dabartinę kartą, kuri blaškosi po pasaulį ir neranda savęs. Tačiau galbūt toks tikslas net sunkiai pasiekiamas? Ar pati jautiesi atradusi tai, ko nori iš gyvenimo, ar radai išsipildymą?

Kaip į visus mylimus ir rūpimus dalykus, taip ir į Tėvynę žiūrime per padidinamąjį stiklą. Gal dėl to tiek daug užsienyje gyvenančių lietuvių mato tik blogus dalykus – jie skaudina, norėtume, kad nebūtų tiek daug netolerancijos, kad būtų už ką balsuoti, kad kainos bent šiek tiek atitiktų atlyginimus. Gerai matyti dalykus, kuriuos norėtume keisti, nes tikiu, kad tai pirmas žingsnis link pokyčių. Dedikacija ironiška, galbūt netgi saviironiška ir šiek tiek provokuojanti skaitytoją apibrėžti, kuriai kartai ir kokiam socialiniui sluoksniui jis priklauso. Nemanau, kad dabartinė karta neranda savęs, pažįstu daugybę jaunų žmonių, pasiekusių neįsivaizduojamas aukštumas ir ieškančius toliau, nes išsipildymo ieškojimas yra procesas, kuris sustoja tik po mirties. Pati, kalbėdama apie save, galiu pasakyti, kad jaučiuosi laiminga, jaučiu, kad mano ieškojimai duoda vaisių, kad gyvenimas pilnavertis, įdomus, atnešantis tiek džiaugsmo, tiek nusivylimų. Nežinau, ar radau išsipildymą, bet jaučiu, kad einu keliu, kuris kažkur veda.

Pakalbėkime apie „Išsipildymą“. Romano nuotaika pakankamai slogi ir netgi depresiška, pagrindinė herojė klajoja po pasaulį paskui savo draugę ir nesijaučia esanti kažkuo ypatinga. Tačiau jos ciniškas požiūris į pasaulį ir netgi suvokimas, kokia ji yra kitokia, ją jau daro išskirtinę. Tad kaip apibūdintum pagrindinę romano heroję Rugilę? Vietos po saule nerandančia ir savo draugę įsimylėjusią merginą, ar visgi savo vertę ir kitokį požiūrį į gyvenimą turinčiu personažu?

Pradėjau rašyti apie Rugilę, kaip apie žmogų be istorijos, kažką, kam reikia būti šalia stipraus kūrėjo, kad galėtų matyti save kaip atspindį mylymojo akyse. Vėliau supratau, kad ji daug stipresnė, nei kada nors pati suprato ir mūzų galia – pažadinti žmones gyvenimui, prikelti iš vidinio miego ir išstumti į gyvenimą. Rugilė yra chimera, be sustojimo keičianti veidus, galbūt todėl tiek daug žmonių gali su ja tapatintis. Tai stiprybė silpnume. Nemanau, kad Rugilė ar Ugnė yra pesimistiškos, galbūt atvirkščiai, jos stiprios, gyvena pilnakraujį gyvenimą, prisiima atsakomybę už savo sprendimus ir nė už ką nesirinktų kitokio gyvenimo. Jos eina sunkiausiu keliu, būtent tai vadinu optimizmu, o ne Coelho tipo miesčioniškas knygeles, kur laimė apibūdinama kaip lobis. Nėra jokių lobių, tik stebuklas būti laisvu žmogumi. Toks požiūris būdingas vakariečiams.

Turbūt ne vienas tavęs klausė, ar pačios patirtis ir išgyvenimai yra knygos pagrindas? Ar knygos personažėse galima atrasti ir autobiografinių detalių?

Romane nėra jokių autobiografinių detalių.

O kaip knygoje aprašomi homoseksualūs merginų santykiai? Kodėl pagrindines herojes pasirinkai tokias?

Man buvo visiškai nesvarbus homoseksualumo aspektas, tiesiog norėjau, kad abi pagrindinės veikėjos būtų moterys. Svarbiausia buvo ryšys tarp mūzos ir kūrėjo, nenorėjau, kad kūrėjas būtų vyras – moteris suteikė gilesnę dimensiją. Ugnė aprašoma iš Rugilės perspektyvos, ji sudievinama, vėliau, vystantis pasakojimui, ji nukarūnuojama ir virsta žmogumi.

Ar sunku parašyti knygą? Ilgai užtruko pats procesas? Ar galutinis rezultatas, po redaktoriaus palietimų, tave tenkino, ar teko kai ką pakeisti?

Knygą rašiau keturis metus. Kaip ir kiekvienas darbas, tai buvo sunkus, daug jėgų ir susikaupimo reikalaujantis procesas. Sunkiausia dalis buvo redagavimas, nes reikėjo iš gabaliukų sulipdyti vientisą tekstą. Kitas baisus aspektas – kalbos redagavimas, daugelis reikalavimų atrodė kaip teksto inkvizicija, žudanti meną.

Kur planuoji keliauti, apsistoti toliau? Sieji savo ateitį su Lietuva?

Jokių planų nekuriu, kaip bus – taip gerai. Šiuo metu norėčiau dar pabūti Azijoje, po to galbūt magistro studijos. Galbūt kur nors Europoje ar Jungtinėse Valstijose. Nemėgstu per toli planuoti į ateitį, nes tai trukdytų mėgautis dabartimi.

Ar planuoji rašyti naują knygą?

Taip, šiuo metu rašau antrąją knygą, bet dar negaliu pasakyti, kiek laiko tai užtruks.

Ačiū už pokalbį

O Laikas.lt siūlo laimėti debiutinę G.Grušaitės knygą „Neišsipildymas“ . Kaip tai padaryti rasite rubrikoje Konkursai.

Rasa Barčaitė