Sveiki, norėjau iškart pasakyti kad šitokį laišką rašau pirmąkart, nes visados į sau kilusius klausimus rasdavau atsakymus iki šiol. Taigi man 14 metų ir manau susidūriau su pirma savo meile. Nors nežinau ar taip būtų galima pavadinti. Pradėsiu viską pasakoti nuo pradžių.

Man labai patinka toks vaikinas, kuris yra iš mano mokyklos jam yra 16 metų. Apie jį žinojau ir šiek tiek ankščiau.Turiu jo numerį ir mes susirašinėjam. Nuo jo gauti sms labai smagu, bunu tuo metu labai laiminga net nežinau kas man pasidaro, per kūną nueina labai keistas jausmas. Na kad man jis labai patinka tai tas ir taip labai aišku, bet nežinau ar aš jam patinku... (...)

Net nežinau kaip labiau reikėtu atsipalaiduoti ir pasirodyti kokia iš tiesų esu aš. Draugės man sako kad jam aš labai patinku ir kad abu esame labai drovūs. Nei vienas nežengiame to pirmo žingsnio kad prieitumėm vienas prie kito. Nors apie tai ilgai svajoju. Gali tai pasirodyti labai kvaila man tik 14 metų ir gal dar daug ko nesuprantu, bet šis jausmas man toks brangus. (...)

Prašau, padėkit kad ir kaip kvailai gali jums tai atrodyti, nors šiuo metu tai dalis mano gyvenimo kurį patiriu. Jis skaudina mane kad negaliu būti tokia kokia norėčiau. Nežinau ar verta kovoti dėl jo. Gal galite pasiūlyti kokių patarimų kaip tai daryti? Kokia taktika man remtis? Labai noriu būti su
juo! Labai ačiū, jei bent perskaitėte šį laišką. Labai lauksiu jūsų atsakymo! Ačiū.

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Miela keturiolikmete, man Jūsų išgyvenimai tikrai neatrodo kvaili ar nereikšmingi. Iš savo paauglystės patirties žinau, jog pirmasis susižavėjimas – nemenkas sukrėtimas sudėtingam ir trapiam paauglės ar paauglio pasauliui. Ar tai pirmoji Jūsų meilė, sunku pasakyti, nes meilė yra grįsta tarpusavio santykiu, o Jūsų santykis šiek tiek nerealus – telefoninis. Vargu, ar galima žmogų pažinti telefonu. Todėl Jūsų sprendimas, kad norite su juo (vaikinu) būti, man atrodo skubotas ir, apskritai, per ankstyvas Jūsų amžiuje. Gal vertėtų pirmiausia šiek tiek geriau jį pažinti, kad nuspręsti, ar palaikyti ryšį su šiuo žmogumi, ar verta tai daryti. Jūs teisingai abejojate, ar verta kovoti dėl vaikino, kurio net gerai nepažįstate, nors draugės Jums taip pataria.

Apskritai kovoti verta tik dėl kažko labai vertingo, dėl kažko, kas mums gyvybiškai svarbu. Nesakau, kad Jūsų dabartiniai jausmai nesvarbūs, tačiau nemanau, kad keturiolikmetėms gyvybiškai svarbu kovoti ir užkariauti patinkančius vaikinus. Jūsų drovumas yra daug natūralesnis ir tikresnis nei agresyvi kovotojos laikysena. Bet, jei jaučiate, kad būtinai norite ir esate pasiruošusi užmegzti realią pažintį, tai vis gi teks šiek tiek įveikti savo drovumą ir pačiai užkalbinti vaikiną, tuolab, kad pati ne kartą atstūmėte jo iniciatyvą. Visiškai suprantama, jog jam nebesinori to dar kartą patirti. Jis gi Jūsų taip pat gerai nepažįsta, ir Jūsų vengimą bendrauti kažkaip interpretuoja.

Galima tik spėlioti, kaip toliau Jums sektųsi bendrauti – gal susidraugautumėte, o gal nusiviltumėte - neaišku, kokie kiekvieno iš Jūsų lūkesčiai ir ketinimai santykių atžvilgiu. Tik nuoširdžiai patarčiau neskubėti ir nesusikoncentruoti tik į šiuos išgyvenimus. Jūs tikrai dar labai jauna, ir Jūsų gyvenime yra daug kitų dalykų, kurie Jums turėtų būti svarbūs – mokslai, draugai, laisvalaikis, santykiai su artimaisiais.

Suprantu, kad galbūt Jums atrodo, kad kalbu kaip pagyvenusi moteriškė, nesuprantanti jaunimo problemų, bet turbūt ne viena pagyvenusi moteriškė būtų kur kas labiau kategoriškai nusistačiusi prieš keturiolikmečių merginų draugystes su vaikinais. Aš taip pat nenoriu Jūsų skatini, būnant keturiolikos metų, per anksti veržtis į suaugusiųjų pasaulį ir užmegzti artimus ryšius su vaikinu. Keturiolika metų – ne tas amžius, kuomet daromas lemtingas sprendimas „ noriu su juo būti“. Tačiau kartu suprantu ir gerbiu Jūsų jausmus ir troškimus, nes su šypsena prisimenu savo pirmąjį susižavėjimą, kuris dėl abiejų drovumo taip ir liko svajonių lygmeny, nesudrumstas nusivylimo ir praradimo kartėlio. Ir to tikrai nesigailiu, nes, kuomet antrą kartą aplankė įsimylėjimas, jau buvau vyresnė ir labiau pasiruošusi kurti santykius.

Kaip besiklostytų ar nesiklostytų Jūsų santykių istorija, Jūsų išgyvenimai rodo, kad žengiate pirmąjį žingsnį į sudėtingą moters ir vyro santykių pasaulį, todėl norėčiau Jums pasakyti kažkokio išminčiaus ar išmintingosios pasakytus žodžius, skirtus moteriai: „ Būk graži - jei gali, išmintinga – jeigu nori, o apdairi būti privalai“. To Jums ir linkiu, miela keturiolikmete!

Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: psichologija@laikas.lt