Kas bendro tarp A. Hitlerio ir Volkswagen? (Foto)

Kas bendro tarp Vokietijos diktatoriaus ir garsiojo automobilio? Taip, abiejų kilmė vokiška, tačiau sąsajų tarp šių dviejų vardų yra kur kas daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Taigi šį kartą Laikas.lt Jums pateikia įdomią, intriguojančią fiurerio ir „vabalo“ istoriją.

Šnekantiems vokiškai gera užuomina turėtų tapti pats „Volkswagen“ vardas, mat išvertus iš šios kalbos jis reikštų „tautos mašina“. Būtent tą ir norėjo pasakyti Adolfas Hitleris, dar 1933 m. oficialiai paskelbęs apie savo paramą šios markės automobilių gamybai.

Iki to laiko „Volkswagen“ buvo sunkiai prieinamas dalykas didžiajai daliai jo išaukštintos arijų tautos ir daugelis tenkindavosi daugių daugiausia motociklu. Nacių vadas puikiai suprato, kad duodamas savo liaudžiai finansiškai įkandamą, šeimai pritaikytą individualią tranporto priemonę patvirtins savo, kaip tauta besirūpinančio vado, įvaizdį. Ir, žinoma, prisidės prie jos gyvenimo valdymo.

Tą patvirtina ir pirmasis pilnas šios markės automobilio pavadinimas „Kdf Wagen“. Santrumpa „Kdf“ reiškia „Kraft durch Freude“, t.y. „stiprybė per džiaugsmą“. O tai yra ne kas kita, kaip vienos iš Vokietijos darbo fronto organizacijų, atsakingos už vidutinės klasės gyvenimo būdą, santrumpa. Pati Kdf‘o idėja buvo pasiskolinta iš Italijos nacistų, įkūrusių Dapolavoro („po darbo“) organizaciją. Tiek viena, tiek kita rūpinosi tipinio fašistinės struktūros individo laisvalaikio formavimu, kas turėjo būti neatsiejamą nuo trumpų statistinės šeimos išvykų laisvalaikiu. Tokia užduotis ir teko šiam automobiliukui.

1937 m. trys nacių partijos lyderiai – dr. Ferdinandas Porsche, J. Werlinas ir dr. Lafferentzas – vykdydami fiurerio įsakymą, ėmėsi realizuoti įdėją: parengė projektą ir įsteigė pirmą fabriką. Visa tai buvo daroma slaptai, kol 1938 m. vykusios automobilių parodos metu Adolfas Hitleris išdavė didžiąją paslaptį ir čia pat įsėdo į naujutėlaitį modelį. Žinia apie modernų, tobulai nacistų deklaruojamą visuomenės gyvenimo būdo įdėją atinkantį automobilį netruko pasklisti. Pasipylė užsakymai.

Kaip atrodė ši tobula fašistinio rėžimo mašina? Pagal Hitlerio numatytą planą, jo remiamas projektas tiko šeimai, kurią sudaro du suaugusieji ir trys vaikai. Juo modernus nacistinis žmogus turėjo patekti į baseiną, naujutėlaites kavines, parkus, sporto, edukacinius centrus, teatrą ir visur kitur, kas buvo numatyta išrinktajai fiurerio tautai. Automobilis judėjo 60 mylių per valandą greičiu ir, svarbiausia, kainavo ne daugiau kaip 1000 reichsmarkių.

Atrodė, kad viskas idealu. Vis dėlto, A.Hitleris pats sau pakišo koją. Užėmus tuometinę Čekoslovakiją ir Lenkiją, „vabalo“ fabriko didžioji dalis buvo performuota į karinės technikos gamyklą ir „žmonių mašinos“ idėja atsidūrė antrame plane. Kuo Antrasis Pasaulinis karas baigėsi fiureriui – žinome visi. Jam neteko pamatyti savo išrinktosios tautos, džiaugsmingai važinėjančios tobulu automobiliu ir besimėgaujančios idealia nacistinio rėžimo kasdienybe.

Tačiau „vabalas“ liko gyvas. Britai, į savo rankas paėmę Vokietijos valdžią, netruko įvertinti šio mažo automobiliuko svarbą ir sėkmingai įgyvendino jo idėją. Vėliau fabriko valdymas buvo grąžintas naujajai vokiečių valdžiai ir „vabalų“ gamyba tapo viena iš svarbiausių šios šalies atsigavimo priežasčių.