Kas sieja organų donorystę ir „Misiją Sibiras“?

Kas sieja organų donorystę ir projektą „Misija Sibiras“? Iš pirmo žvilgsnio niekas. Joks žmogus su persodintu organu nedalyvavo „Misijoje Sibiras“. Turbūt nė vienas misijos dalyvis, tvarkydamas tremtinių kapus Sibire negalvojo apie organų donorystę. Galima „juodai“ pajuokauti, kad laukiantieji kokios nors transplantacijos dažniau pagalvoja, kas tvarkys jų pačių kapus. 

Tačiau šie du, iš pirmo žvilgsnio visiškai nesisiejantys dalykai, vis tik turi kai ką bendro. Tuo galėjo įsitikinti parodos „Sveikatos dienos 2011“, vykusios balandžio 8–10 d. Kaune, prekybos centre „Mega“, dalyviai, klausę asociacijos „Gyvastis“, jungiančios žmones, gyvenančius persodintų organų dėka arba laukiančius persodinimo operacijos, pranešimo „Organų donorystė: mitai ir faktai“.

Transplantacijos Lietuvoje atliekamos daugiau nei 40 metų. Mūsų šalies medikai daro stebuklus persodindami praktiškai visus organus, kurie persodinami išsivysčiusiose šalyse – inkstus, širdis, kepenis, plaučius, kasos-inksto, širdies-plaučių kompleksus. Mūsų šalies žmonės daro gerumo stebuklus – sutinka paaukoti mirusiųjų artimųjų organus tam, kad gyventų kiti. Transplantuotieji ne tik gyvena patys, bet ir susilaukia vaikų, taip kurdami dar vieną stebuklą.

Tačiau, vis tik prie ko čia „Misija Sibiras“? Kas matė šį filmą turbūt atsimena vietą, kurioje rodoma kaip kentėjo žygeiviai patirdami troškulį. Troškulį, kai už puodelį vandens būtų galėję atiduoti viską, ką turėjo. Kai buvo pasiryžę gerti iš balos. Ir ašaras, kai galų gale pamatė vandenį...

Lygiai tokį patį troškulį kenčia tie, kurių savi inkstai nebefunkcionuoja. Tie, kuriems tris kartus per savaitę atliekamos hemodializės procedūros. Tie, kurie laukia inksto persodinimo operacijos. Jei inkstai visiškai nebegamina šlapimo, kiekvienas išgertas gurkšnis lieka organizme iki kitos dializės procedūros. Todėl skysčius reikia „žiauriai“ riboti. O troškulys tampa nuolatine būsena, nes per dieną galima išgerti tik 2–3 stiklines skysčių. Ir čia skaičiuojama viskas – ne tik vanduo, kava, arbata, sultys, gaivieji gėrimai ar sriubos, bet ir jogurtai, grietinė, ledai, vaisiai, daržovės.

Žmonės, kurie gyvena persodinto inksto dėka, neužmiršta kadaise patirto troškulio. Nesvarbu, kad kai kurie jau daugybė metų gali gerti tiek skysčių, kiek nori, neskaičiuodami kiekvieno gurkšnio. Galiu pati paliudyti – nuo pirmos inksto persodinimo operacijos praėjo net 27 metai, tačiau puikiai atsimenu, kaip vakarui „susitaupydavau“ stiklinę vandens ir iš lėto ją išgerdavau. Kaip valydama dantis palenkdavau galvą prie čiaupo ir ilgai leisdavau vandeniui tekėti ištroškusia burna. Kaip neištvėrusi greitai gurkštelėdavau keletą didelių gurkšnių ir bėgdavau iš vonios. Troškulys buvo toks, kad atrodė, galėtum vonią išgerti.

Prisimenu penkiametę dializuojamą mergytė, kuri sakė: „Kai man daktarai įdės inkstuką, aš gersiu, gersiu, gersiu.“ Ta pati mergytė, išgirdusi, kad kitoje palatoje gydomam berniukui tėtis atnešė arbūzą ir kviečia visus vaikus, pusiau klausė, pusiau teigė: „Bet man negalima? Taip?“ Prisimenu ir tuos, kurie naktį prieš dializės procedūras praleisdavo sėdėdami, – skysčiai „semdavo“ plaučius, todėl gulėdami jie dusdavo.

Visa tai žinant, nekeista, kad žiūrėdama filmą „Misija Sibiras“ šiaulietė Danutė Račkauskienė, 17 metų gyvenanti persodinto inksto dėka ir daugiau kaip 10 vadovaujanti Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijai „Atgaja“, iš karto atkreipė dėmesį į tuos filmo momentus, kuriuose „Misijos Sibiras“ dalyviai patyrė troškulį. Danutė jau daug metų skaito paskaitas, propaguojančias organų donorystę ir skatinančias saugoti sveikatą. Labai sunku papasakoti sveikam žmogui, kaip jaučiasi žmogus, kurio inkstai nebefunkcionuoja. Juo labiau, kad informacijos apie inkstus nėra daug – Europos inkstų sveikatos aljanso (European Kidney Health Alliance (EKHA) duomenimis, inkstų problemų turi kas dešimtas Europos gyventojas, tačiau kas tie inkstai ir ką jie „veikia“ žino tik apie 5 proc.

Filmo „Misija Sibiras“ atkarpa labai vaizdžiai parodo, kaip jaučiasi troškulį kenčiantis žmogus ir padeda iliustruoti sergančiųjų inkstų nepakankamumu būseną.

Parodos metu buvo užpildyta pora dešimčių anketų donoro kortelei gauti, 40 žmonių neatlygintinai paaukojo savo kraujo. Norinčiųjų buvo gerokai daigiau , tačiau kai kurie negalėjo dovanoti kraujo dėl medicininių kriterijų, o užpildyti donoro kortelės – dėl to, kad neturėjo asmens dokumento. 

Šiuo metu Lietuvoje gyvena maždaug 700 žmonių su persodintu inkstu, širdimi, kepenimis, plaučiais, kasa. Kai kurie persodinto organo dėka gyvena daugiau kaip 30 metų. Iš viso Lietuvoje per 40 metų atlikta apie 1300 transplantacijų. Kovo 31 d. duomenimis inksto transplantacijos Lietuvoje laukė 221, kepenų – 44, širdies – 16, plaučių – 1, širdies ir plaučių komplekso – 3, ragenos – apie 230 žmonių. 

Laikas.lt

gyvastis, misija sibiras, organų donorystė, sveikatos dienos

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai