L. Sungailienė: „Džiaugiuosi bibliotekoje sutikdama daug jaunų žmonių“ (Interviu)

Šiandien daugybėje pasaulio valstybių pakeliamos Taikos vėliavos. Taip minima pasaulinė Kultūros diena.

Pasaulinė kultūros diena švenčiama ir Lietuvoje. Šiandien šalyje iškilmingai prie miestų savivaldybių keliamos Taikos vėliavos, įvairiuose renginiuose pagerbiami šalies menininkai, kultūros įstaigų darbuotojai, kultūros vertybių saugotojai, pedagogai, mokslininku ir kiti kultūros propaguotojai bei puoselėtojai.

Jau nuo seno biblioteka buvo laikoma kultūros ir švietimo židiniu, ypač mažesnių miestų ir miestelių. Tačiau smarkiai modernėjančioje visuomenėje internetas, įvairiausių pramogų gausa pašalina bibliotekas iš dažnai lankytinų vietų sąrašo. O gal atvirkščiai?

Pasaulinę kultūros dieną apie šiandieninę biblioteką kalbamės su folkloro dainininke ir atlikėja, etnomuzikologe, etninės kultūros puoselėtoja, visiems gerai pažįstama kaip TV laidų „Duokim garo!, „Kulinarinė kelionės“ ir „Gero ūpo!“ vedėja Loreta Mukaite-Sungailiene.

Ar dažnai jums, Loreta, tenka lankytis mūsų šalies bibliotekose?

Taip, pakankamai dažnai. Deja, ne kaip skaitytojai, o kaip įvairių jose vykstančių renginių dalyve, žiūrove... Kažkada, kai rašiau savo daktaro disertacijos darbą, tiesiog gyvenau bibliotekose. Dabar bibliotekoje, kaip jau minėjau, dažniau lankausi kitais tikslais.

O kokie renginiai dažniausiai vyksta bibliotekose?

Įvairiausi – folkloriniai, etnologiniai... Dažnai čia vyksta knygų pristatymai, parodos, seminarai, koncertai ir kt. Kalbu apie regionų bibliotekas. Jose lankausi dažniau nei didžiųjų miestų bibliotekose.

Koks įspūdis susidaro lankantis bibliotekose? Ar joms užtenka skaitytojų?

Džiugina tai, kad čia kas kartą sutinku daug jaunimo. Tiek tarp darbuotojų, tiek tarp skaitytojų. Nemaniau, kad bibliotekininkystės studijos labai populiarios. Tačiau bibliotekose matau dirbančius jaunus žmones, atėjusius čia iš karto po studijų baigimo. Taip pat labai smagu dėl jaunųjų skaitytojų, matyti, kad juos taip pat vis dar traukia kultūrą puoselėjančios vietos.

O ką galite pasakyti apie pačias bibliotekas – ar gausu jose knygų, ypač naujų, ir pan.?

Galiu pasakyti, kad jos modernėja, kaip ir viskas aplinkui. Keičiasi tiek patys pastatai, tiek knygų lentynos, technologijos, darbuotojai ir kt. Žinoma, ta kaita vyksta į gerąją pusę.

Vyrauja tendencija, kad provincijoje dažnai tiesiog uždaromi Kultūros centrai. Gal tada visas kultūrinis gyvenimas persikelia į bibliotekas?

Kiek teko matyti, tai iš tikro vyksta. Biblioteka kai kuriuose vietose tampa vieninteliu kultūros ir švietimo centru. Tokiais atvejais jai atitenka itin svarbus vaidmuo. Biblioteka tampa ne tik įvairių renginių, bet ir vietinių bendruomenių susibūrimų vieta. Pavyzdžiui, bibliotekos priglaudžia vietos savo susitikimams neturinčius būrelius, bendraminčių ratelius...

Ar galima daryti išvadą, kad kultūros fondams skirti pinigai panaudojami teisingai?

Būna visaip. Galiu pasidžiaugti Varėnos, Lazdijų bibliotekomis, kurios tą finansavimą tikrai gavo ir išnaudojo. Tačiau, kaip jau minėjau, yra visokiausių atvejų. Mažesniuose miesteliuose bibliotekos atgaivinamos rečiau. Bet būtent nuo jų ir reikia pradėti, nes jaunimas iš provincijos bėga dažniausiai. Bibliotekos, kad ir labai nežymiai, tačiau vis vien gali tą migraciją nors truputį pristabdyti. 

Dovilė Raustytė

bibliotekos, Duokim Garo, Loreta Sungailienė, pasaulinė kultūros diena

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai