Sveiki, esu dvidešimtmetė mergina, kuri savo gyvenime turi daugybę problemų. Jų pati viena niekaip negaliu išspręsti ir noriu kažkieno patarimo. Jau daugelį metų gyvenu su viena problema, kuri man trukdo ramiai egzistuoti... Ir netgi turėti šeimą. Prieš kelis metus savo artimam žmogui pamelavau ir nesugebėjau pasakyti tiesos, kurią jis sužinojo ne iš manęs. Nuo tos dienos jis manimi nepasitiki ir galvoja, kad visą tą laiką aš jam meluoju. Jis galvoja, kad aš nesuvokiu, ką reiškia tiesos pasakymas santykiuose ir išvis, ką reiškia pasitikėjimas ir atsivėrimas kitam. Padėkit man išspręsti šią problemą. Labai prašau. Karina

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Miela Karina, naivu būtų tikėtis, kad Jūsų daugybę problemų, kurių, kaip pati sakote, negalite viena pati išspręsti, ims ir išspręs kažkoks stebuklingas patarimas. Patarimai problemų nesprendžia, jie gali tik norodyti kažkokią galimą sprendimo kryptį, pasiūlyti vieną ar kelis požiūrio į problemą variantus, o sprendimą vadovautis jais ar ne, priima pats žmogus. Duoti kažkokį konkretų patarimą Jūsų atveju apskritai neįmanoma, nes situacija aprašyta gana miglotai. Galiu tik spėti, jog Jūsų melas buvo susijęs su kažkokiu pakankamai svarbiu dalyku Jūsų su draugu santykiams, jei jis turi tokias pasekmes ir komplikuoja Jūsų santykius iki šiol. Viena aišku, kad problema, kurią pateikėte, yra daugiau Jūsų santykių problema – nepasitikėjimo problema, nei tik Jūsų asmeninė problema. Na, nebent Jūs iš tikrųjų ir toliau pastoviai meluojate ir dėl to Jumis nepasitikima – tuomet Jūsų draugo nepasitikėjimas būtų visiškai pagrįstas, ir Jums vienai tektų visa atsakomybė už pašlijusius santykius. Tačiau, jei tai buvo tik vienkartinis melas, kuris nuodija nepasitikėjimu Jūsų santykius iki šiol, tuomet, mano manymu, tai Jūsų abiejų problema ir atsakomybė už pašlijusius santykius tenka abiems.

Nėra tobulų žmonių, ir visi mes kartais nutylime tiesą, daugiau ar mažiau sąmoningai sumeluojame vieni kitiems ar patys sau, visi turime asmeninių paslapčių, kurias saugome ir vengiame kitiems atskleisti, todėl geriau pasirenkame melą ar nutylėjimą. Po melu visuomet slypi kažkokie tikrieji motyvai – kartais meluojama iš baimės, kad tiesa apnuogins, kad būsime atstumti, nesuprasti; kartai iš gėdos dėl kažkokių savo poelgių; kartais iš puikybės, kuomet sąmoningai meluojama apie įsivaizduojamus savo pasiekimus; kartais meluojama, turint savanaudiškų tikslų pasipelnyti, apgauti, įskaudinti.

Egzistuoja visas spektras melo formų ir melo motyvų – nuo vadinamojo balto melo iki pačio juodžiausio ir nuožmiausio šmeižto, nuo visiškai sąmoningai ir tikslingai pasirinkto melo iki nesąmoningo savęs paties apgaudinėjimo. Taigi, noriu pasakyti, jog prieš svaidydami pasmerkimo akmenis į apsimelavusį žmogų, paklauskime savęs, ar mes patys tokie jau niekad nemeluojantys teisuoliai. Pripažįstant savo silpnumą, lengviau priimti ir atleisti kito suklydimus, tame tarpe ir melą. Aš tikrai neteisinu melo ir nuoširdžiai manau, kad jis yra gerų santykių ir meilės duobkasys, todėl ir laikausi nuostatos, kad jis turi būti demaskuojamas ir pašalinamas iš žmonių tarpusavio santykių bei iš vidinio santykio pačiam su savimi.

Tam reikalinga melą ištraukti į dienos šviesą, t.y. demaskuoti (geriau, kai tai padarome patys, o ne kiti tai padaro), suprasti to melo motyvus (kodėl mes melavome ar kitas žmogus mums melavo), atleisti sau ar kitam žmogui ( jei melavome kitam ir dėl to jį įskaudinome, nuvylėme - atsiprašyti) ir pamiršti (nesinešioti širdy nuoskaudos ir nuolatinio įtarumo). Jei šis virsmas neįvyksta, tuomet melo ir įtarumo šešėlis gali ilgam užgulti ir apjuodinti tarpusavio santykius.

Kaip suprantu, Jūsų, Karina, santykiuose su draugu šis išlaisvinantis virsmas nėra įvykęs todėl galiu tik nuoširdžiai patarti abiems pasistengti, kad jis įvyktų, jei norite tolimesnių pasitikėjimu grįstų santykių. Nežinau, ar esate apie tą melą kalbėję, ar aiškinotės, kodėl Jūs melavote, kaip tai paveikė Jūsų draugą, ar Jūs atsiprašėte, ar Jums atleido. Spėju, kad kažkas liko nepadaryta, jei melas nepamirštas, o santykiai apnuodyti nepasitikėjimu. Svarbu, kas šiame procese dalyvautumėte abudu. Kadangi vis gi Jūs buvote ta, kuri leido melui įsiskverbti į Jūsų santykius, Jūs turėtumėte parodyti iniciatyvą nutraukti šį ydingą ratą, kuriame pastaruosius metus sukatės.

Tačiau Jūsų draugo atsakomybė taip pat labai svarbi, kadangi niekas negali jo priversti vėl pasitikėti Jumis, tik jis pats gali piimti šį sprendimą – atleisti ir pamiršti Jūsų melą, nustoti Jus kaltinti bei ryžtis Jumis pasitikėti. Jūsų ryžtas būtų to pasitikėjimo neapvilti ir pačiai pasitikėti. O rizika nuvilti ar būti nuviltam, kuomet su pasitikėjimu atsiveriame kitam ir apskritai pasauliui, visuomet išlieka, tačiau kartu tai vienintelė galimybė mylėti ir būti mylimam, dėl kurios verta rizikuoti. Meilės sąlyga yra laisvė (tik būdami laisvi, galime laisvai dovanoti ir priimti meilę), todėl taip gyvybiškai yra svarbi tiesa, kuri mus išlaisvina. Biblijoje esti viltingas pažadas: „ Tiesa Jus išlaisvins“. To Jums ir Jūsų draugui linkiu, miela Karina – tiesos, kuri išlaisvina ir pasitikėjimo vienas kitu, kuriuo grindžiamas meilės kelias.

Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: psichologija@laikas.lt