Daugelis nežino, kad egzistuoja sportas, suderinantis, regis, visiškai priešingus dalykus – jį žaidžia beveik tik moterys, tačiau reikia nemenkos fizinės jėgos; tai rimta sporto šaka su griežtomis taisyklėmis, tačiau nemažai ir pramoginių elementų; galiausiai, dalyvės vilki sijonus ir netradicines aprangas, dažnai priskiriamas įvairioms subkultūroms, tačiau grumiasi aršiai ir neleidžia pagalvoti, kad tai tik pramoga. Tai – riedučių derbis.
.jpeg)
Riedučių derbis (angl. roller derby) Lietuvoje toks negirdėtas, kad nė neturi kalboje įsitvirtinusio pavadinimo ar terminologijos. Šis sportas žaidžiamas apvalioje riedučių trasoje, dalyvaujant dviems komandoms po 5 žaidėjas – vienai jammer (vadinkime ją stūmėja), trims blockers (blokuotojos) bei, priešakyje, vienai pivot (centro žaidėja). Taškus pelnyti gali tik stūmėjos, pralenkdamos priešininkų komandos nares nepažeidžiant taisyklių; jos rieda greičiau už kitas žaidėjas. Blokuotojos, tuo tarpu, visaip kliudo priešininkų stūmėjai ir padeda savajai, na o centro žaidėja nurodo, ar blokuotojoms riedėti greitai ar lėtai. Taisyklės draudžia įvairius grubius fizinės jėgos veiksmus, tačiau visvien tai yra greitas, dinamiškas, kontaktinis sportas, kuriame traumos yra įprastas dalykas.
Visa tai tik sausa sportinė pusė, kurios galbūt ne vienam ir pakaktų; tačiau šis derbis nėra eilinė sporto šaka, jau vien dėl permainingos istorijos. Riedučiai sporte figūruoja jau daugiau nei šimtą metų – per tiek laiko šaunieji batai su ratukais buvo panaudoti pačiais įvairiausiais būdais.
Permainas atspindi ir riedučių derbio evoliucija, prasidėjusi nuo Leo Seltzerio idėjos – maratono salėje. Pradžioje riedutininkai tiesiog lenktyniavo tūkstančius ratų nedidelėje trasoje. Prieš antrąjį pasaulinį karą ši idėja jau buvo pavirtusi į pirmuosius dabartinio derbio kontūrus. Septintajame dešimtmetyje riedutininkės tapo moterų emancipacijos simboliu – tai buvo pirmoji sporto šaka, kurioje jos dalyvavo lygiomis teisėmis su vyrais. Tačiau netrukus šį sportą visi pamiršo, ir prireikė ne pačių gražiausių priemonių populiarumui susigrąžinti. Televizijoje pradėta rodyti surežisuotas, vis daugiau šou elementų, suvaidintų muštynių įtraukiančias riedučių derbio rungtynes, kuriose jau dominavo moterys. Vėliau sekė dar vienas užmaršties laikotarpis, kol, artėjant 2000-iesiems, ėmė kurtis vis daugiau mėgėjiškų moterų riedučių derbio lygų. Jos grąžino dėmesį ten, kur jis ir turėtų būti – į sportą ir atletiškumą, o ne šou elementus.
„Nejaugi?“, norėsis klausti ne vienam, pirmą kartą stebinčiam rungtynes. Dalyvės dėvi rėksmingą, dažnai punk stiliaus aprangą, dauguma turi susigalvojusios skambius slapyvardžius (pavyzdžiui, Donna Matrix, Ace of Skates, Helen Wheels ir t. t.) ir teatrališkai pabrėžia savo susikurtos asmenybės bruožus. Akis rėžia tatuiruotės, auskarai, spalvingos pėdkelnės. Abejonės išsisklaido tik nuaidėjus teisėjo švilpukui ir prasidėjus grumtynėms – trasoje svarbus tikras sportiškumas, ištvermė, strategija ir azartas, tuo tarpu papildomi šou elementai nepaverčia visko farsu.
Tačiau tai ne tik sportas ir pramoga. Riedutininkės buriasi į artimas bendruomenes, komandos laikosi drauge lyg šeima, nepaprasti ryšiai išlaikomi tiek tarp žaidėjų, tiek ir šio sporto gerbėjų. Mažuose miesteliuose, nedidelėse vietinėse lygose tai kone savita subkultūra. Riedutininkės taip pat nevengia patraukti priešininkių per dantį, erzinti ir demonstruoti savo jėgas šiame pavojingame, ekstremaliame sporte. Nėra ko stebėtis, kad riedučių derbis taip sėkmingai atgimė – panašu, kad jam pavyko pabėgti nuo komerciškos tuštybės. Kaip bebūtų, jau yra ir ne viena profesionali lyga, apie šią sporto šaką kuriami ne tik įdomūs dokumentiniai („Pragaras ant ratų“), bet ir kokybiški Holivudo filmai („Riedėk“).