Laba diena, Evelina. Turiu jau seniai mane kamuojančią problemą ir norėčiau patarimo, gal net kažkokio postūmio į priekį . Man 25 metai, turiu šešerių metų sūnų, gyvenu nuomojame bute, darbas mane tenkina. Su sūnaus tikruoju tėvu esame išsiskyrę jau seniai. Kuomet buvome vedę, paėmėm paskolą būstui įsigyti. Kai skyrėmės, teismas turtą padalino pusiau. Vaiko tėvas su sūnumi bendraut nenori bei nemoka elementų. 

Dar besiskiriant, bet nebegyvenant kartu, sutikau savo pirmąją meilę, su kuriuo draugavau paauglystėje. Jam dabar  30 metų, turi dviejų kambarių butą. Mes vėl užmezgėme santykius. Dabartinis draugas turėjo merginą, su kuria bendravo 4 metus, o prieš mums pradedant draugauti jiems gimė mergytė.  Jų tarpusavio santykiai šiuo metu - kaip draugų, kuriuos sieja vaikas.

Draugo neverčiu rinktis - aš ar šeima, visada jam daviau laisvę. Po kartu praleistų metų jis bandė sugrįžti pas buvusią merginą, kad tik būtų su vaiku. Tačiau jiems nepavyko ir po poros mėnesių mes vėl draugavome.  Dabar jau 4 metai, kai mes kartu, neskaitant pertraukų. Ir viskas gerai, myliu jį, jis mane, gerbiam viens kitą, lepinam, pasitikim, netrūksta nieko, tik daugiau laiko, kad būtume kartu.

Situacija tokia, kad jis gyvena savo bute, o aš - nuomojamame ir kai turiu galimybę palikti vaiką mamai, tada mes susitinkame, ir taip jau ketveri metai. Niekas nesupranta, kaip aš galiu tiek laiko taip draugauti, kai jau norėčiau gyventi kartu bei susilaukti bendro vaiko. Tačiau pradėjus kalbėt apie ateitį kartu jis nepamini, kad į jo planus esame įtraukti aš ir mano sūnus.

Galbūt jis bijo atsakomybės už jau nebe vieną vaiką, o du. Taip pat jam skaudu, kai savo dukrą mato vieną kartą per savaitę, o mano sūnus bus kiekvieną dieną su mumis. Dažniausiai jis randa priežastį, dėl ko negalime gyvent kartu. Dabar ta priežastis - kad aš perleisčiau savo turto bei skolos dalį buvusiam vyrui. Tada jis lyg kaip ir nebeturėtų priežasčių, tik  bijau, kad jų vis tiek atras.

Mums tikrai gera kartu, bet kodėl jam sunku priimti mano vaiką kaip dalelę manęs? Neprašau, kad jis elgtųsi taip, tari tai būtų jo vaikas.  Neprašau nei kad rūpintųsi juo, nei kad būtų su juo, nei kad duotų pinigų. Prašau tik, kad priimtų vaiką kaip dalelę manęs, ir tada galėtume gyvent kartu ir ateity susilaukt bendro vaikelio. Patarkit.

Airida

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Sveika, Airida. Skaitydama Jūsų laiškelį ir analizuodama pateiktą gyvenimišką situaciją, jaučiausi lyg žvelgdama į užburtą galaktiką, kurios centre lyg saulė šviečia Jūsų pirmoji meilė – draugas, o likusios planetos ir žvaigždės sukasi apie jį jam patogiu atstumu. Kai jam reikia ar norisi - Jus prisitraukia, bet šiaip laikosi per atstumą. Jūsų sūnus, kaip suprantu, jo apskritai nedomina, tad jeigu Jūs norite būti arčiau savo saulės, turite atsitolinti nuo savo sūnaus, palikdama jį mamos žinioje.

Spėju, jog šioje orbitoje sukasi ir daugiau planetų – buvusi Jūsų draugo draugė, jo dukra, gal dar daugiau žmonių, tačiau man norisi visgi kalbėti ne apie galaktiką, ne apie saulę, o apie Jus, miela Airida, įstrigusią šioje galaktikoje. Apie tai, jog jaučiatės įstrigusi, kalba Jūsų pačios išsakytas troškimas kažkokio postūmio. Kokio postūmio Jūs norite, Airida? Norite arčiau savo saulės ar, atvirkščiai, norite išlėkti iš šios galaktikos? Sakote, kad kiti žmonės nesupranta, kaip Jūs toleruojate tokius santykius, kuomet iš tikrųjų ilgitės visai kitokių santykių.

O man norisi paklausti Jūsų pačios, o Jūs pati ar suprantate, kodėl palaikote tokius santykius per atstumą, nors iš tikrųjų ilgitės šeimos ar bent jau bendro gyvenimo? Ko Jūs tikitės? Aš bandau Jus suprasti. Patirtis ir nuojauta man sako, jog esate tarsi užsisupusi savo galaktikoje – taip atsitinka žmonėms, kurie pakliūna į pačius įvairiausius vadinamuosius užburtus ratus ( priklausomybių, baimių, depresijos, ydingų santykių ir kt.). Ilgiau juose pasisukus, žmogus tarsi apsvaigsta ir nustoja blaiviai vertinti realybę: pasiduoda iliuzijoms, naudoja daug gynybinių mechanizmų, kad apsisaugotų nuo skaudžios tikrovės, pasiduoda kitų žmonių manipuliacijoms, neįžvelgia aiškių prieštaravimų.

Gerai, jei vidinis nuojautos balsas dar kužda, kad kažkas yra negerai, arba besirūpinantys artimi žmonės savo kritiškais vertinimais neleidžia visiškai nugrimzti į saviapgaulės miglą. Nenoriu čia Jūsų gąsdinti, Airida, kalbu bendrai apie užburto rato poveikį žmogui, tačiau Jūsų situacija irgi labai neramina, nes Jūsų situacijoje matau tam tikrus mąstymo, jausenos ir elgesio bruožus, kurie būdingi žmogui, pakliuvusiam į užburtą ratą. Pabandysiu pasidalinti savi įžvalgomis.

Prieštaravimai. Jūs gana įnirtingai įrodinėjate, kad Jūsų santykiuose su draugu viskas gerai, kad mylite, gerbiate, lepinate vienas kitą, tik trūksta bendro laiko. Bet, pasirodo, kad būtent daugiau laiko skirti Jūsų santykiams Jūsų išrinktasis visai netrokšta. Ir negana to, jog nesiveržia su Jumis kartu gyventi, jis apskritai Jūsų net nėra įtraukęs į savo ateities laiką. Žinote, Airida, natūraliai kyla klausimas, apie kokią meilės ir pagarbos rūšį Jūs kalbate – meilę be vilčių ir ateities? Žinote, būna, kad abi pusės tenkinasi tokiais neįpareigojančiais tarpusavio santykiais, kuomet gyvenama šia diena, ir kiekvienas yra laisvas bet kuriuo momentu tarti „viso gero ir gero vėjo“. Jei Jūs būtumėte tokio tipo moteris, tai nebūtų ir jokios problemos, tačiau, kaip suprantu, Jūs tikitės ir ilgitės atsakingesnės meilės. Na, o man susidaro įspūdis, jog Jūsų draugą tokie santykiai be įsipareigojimų visai tenkina. O Jus ar tenkina? Keturis metus kažkaip tenkino, o ar toliau irgi tenkins?

Manipuliacijos. Jūs pati nujaučiate, kad Jūsų draugas tik ieško dingsčių su Jumis negyventi, nepriimti Jūsų sūnaus, taigi kvepia manipuliacijomis. Tai gal laikas atvirai savęs ir jo paklausti, ką gi tai sako apie Jūsų santykius. Svarbiausia paklausti savęs ir sau atsakyti, nes Jūsų draugo atsakymai nebūtinai bus sąžiningi, taigi svarbu nepasiduoti jo manipuliacijoms. Žinoma, duok Dieve, jei Jums pavyktų atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti, galbūt tai būtų galimybė ir Jūsų draugui stoti akistaton su savo ir Jūsų jausmais bei lūkesčiais; galbūt tai būtų galimybė Jums abiems priimti kažkokius sprendimus, kurie vienaip ar kitaip išjudintų Jūsų santykius iš mirties taško.

Vienpusė laisvė ir neatsakomybė. Tarpusavio santykiuose žmonės laisve ir atsakomybe dalinasi. O Jūs savo draugui suteikėte visą laisvę – Jūs nevertėte jo rinktis tarp savęs ir kitos moters, jis norėjo – išėjo, norėjo – sugrįžo; nori gyventi laisvas be įsipareigojimų – Jūs su tuo taikstotės; nenori bendrauti su Jūsų sūnumi – Jūs su tuo taikstotės. Tai kurgi Jūsų pačios laisvė, Airida, jei esate verčiama tik taikytis prie kito žmogaus poreikių ir norų ir šiai prievartai paklūstate. Žmogaus siekimas laisvės, vengiant prisiimti atsakomybę, yra nebrandumo požymis. Bet lygiai taip pat nebrandumą rodo ir žmogaus baimė būti laisvam, vengiant prisiimti iš tos laisvės kylančią atsakomybę. Kaip besiklostytų Jūsų tolimesni santykiai su draugu, Jūs, Airida, esate laisva daryti sprendimus, kartu prisiimant atsakomybę už šių sprendimų pasekmes.

Sprendimai gali būti patys įvairiausi – ir Jūsų bendri, ir atskiri; galite bandyti aiškintis su draugu ir kažką esminio keisti santykiuose, o galite nutraukti santykius, jei nematote jų ateities; galite pasilikti ir toliau tokiuose neapibrėžtuose santykiuose, kartu prisiimant riziką, kad jie bet kuriuo momentu gali būti nutraukti jau ne Jūsų iniciatyva – vienu žodžiu, rinktis Jums, aš tik pabandžiau šiek tiek sudėlioti tam tikrus akcentus, iškelti prieštaravimus ir bent kiek įnešti aiškumo į Jūsų gyvenimišką situaciją. Džiaugčiausi, jei Jums tai būtų postūmis gyvenime kažkam pozityvaus, nors nebūtinai lengvo.

Pabaigai, miela Airida, negaliu nutylėti vienos nuojautos, kuri kilo manyje, kuomet gilinausi į Jūsų paskutinius žodžius apie Jūsų sūnų, kaip apie Jūsų dalelę, kurios nenori priimti Jūsų draugas. Man net širdį suspaudė, kuomet Jūs taip graudžiai išsakėte, kad neprašote savo draugo nei, kad jis tą Jūsų dalelę kaip savo vaiką priimtų, nei kad jis juo rūpintųsi, nei kad su juo būtų, nei kad pinigais remtų – tik kad priimtų kaip Jūsų neatskiriamą dalelę. Many kilo tokia nuojauta lyg kalbėdama apie tą neatskiriamą savęs dalelę Jūs kartu kalbate pati apie save. Tarsi Jūs neprašote savo draugo, nei kad jis priimtų Jus kaip savą, nei kad rūpintųsi Jumis, nei kad būtų su Jumis – Jūs tarsi tenkinatės tuo, kad jis apskritai priima Jus, leidžia Jums egzistuoti šalia.

Miela Airida, ir Jūs ir Jūsų sūnus esate verti kur kas daugiau, nei būti tik besisukančiomis planetomis, priklausomomis nuo saulės malonės. Jūs abu verti priimančios, besirūpinančios, viltingos meilės, kuri atveria ateities kelius į visą visatą. Būkite taip mylimi ir taip mylintys...

Turite problemų, reikia pagalbos? Rašykite: psichologija@laikas.lt