Raudonėje, jau daugiau kaip 400 metų stūkso didinga pilis. Per amžius ji keitėsi, tačiau neprarado savo gyvybės ir istorinės dvasios.

Joje kūrėsi ir gyveno didikai, užsienio šalių aristokratai. Dauguma jų čia vasarodavo. Dabar ši vieta taip pat gyvybinga. Pavasario pabaigoje ją apsupa ne tik sužaliavusi ir žiedais pasipuošusi gamta, bet ir šurmulinga, teatralizuota, praeitį menanti šventė.

Šventė, kuri pavadinta „Panemunių žiedai“, šiemet rengiama jubiliejinį, 10-ąjį kartą. Pirmąkart ji įvyko 2001 metais.

„Pamenu tą 2000-ųjų pavasarį, kai ryžomės valdžios, žiniasklaidos, kultūros pasaulio atstovams parodyti, kokia graži yra Panemunė. Surengėme ekskursiją Nemunu dviem nedideliais Vidaus vandens kelių direkcijos laiveliais. Tai buvo pirmasis gegužės savaitgalis – pats žydėjimas! Nors mintys, apie tai, kad šią vietą pamatyti turėtų kuo daugiau žmonių sukosi jau seniau, tačiau tas pasiplaukiojimas buvo tarsi impulsas imtis konkrečių veiksmų“, – apie šventės idėjos gimimą pasakojo jos autorė ir organizatorė Iveta Balserienė.

Prie Raudonės pilies sumanyta rengti teatralizuotą šventę, kurioje būtų atkuriama įvairių laikmečių dvasia. Kitaip nei šventės kitose pilyse, kuriose vyksta klasikinės muzikos koncertai, čia naujai atgimsta buvusių pilies šeimininkų gyvenimo istorijos, šurmuliuoja dvaro praeities gyvenimą menantys teatralizuoti kiemeliai.

Pirmoji, 2001-ųjų šventė vyko net tris gegužės mėnesio savaitgalius. Tik kitais metais buvo apsistota didžiausią vertę istoriniu ir gamtiniu požiūru turinčioje panemunės vietovėje – Raudonėje.

Daug metų didinga Raudonės pilis slėpė savo šeimininkų gyvenimo istorijas. Šiltuose kraštuose šaltą žiemą praleidusių pilies šeimininkų grįžimas visad įkvėpdavo gyvybės vienoje gražiausių Lietuvos vietų esantiems rūmams. Jie greitai prisipildydavo svečių šurmulio, kuris virto nepakartojama tradicija – kasmet vykstančia švente „Panemunių žiedai“. Sveikinti vasaros ir sutikti į pilį sugrįžtančių jos šeimininkus suplaukia tūkstančiai svečių iš visos Lietuvos.

Pilis jau kvepėjo paskutiniosios jos šeimininkės, ponios Olgos de Faria e Kastro, levandų vandeniu, prancūziška pudra. Šventėje lyg senovinis jos veidrodis atsispindėjo XX a. pradžios didikų gyvenimas.

Taip pat Raudonė buvo tapusi romantika alsuojančia vieta, nes būtent šioje pilyje įsiliepsnojo portugalo Žozė de Faria e Kastro ir ankstesnės jos paveldėtojos ponios Sofijos meilė. Čia skambėjo portugališkosios Madeiros salos muzika, dainos ir šokiai.

Šiemet laikas pasuktas dar giliau į praeitį. Prabils žmogus „Nykštukas“ – kunigaikščio P. Zubovo numylėtinis ir gyvenimo palydovas. „Nykštuko“ užrašyti ir dar niekur neskelbti rankraščio puslapiai traukia savo paslaptimi, kuri bus atkleista gegužės 28 d. per jubiliejinę „Panemunių žiedų“ šventę.

Kaip ir kasmet šventė išlaikys pagrindinį savo tikslą – parodyti Raudonės svečiams šio krašto grožį, padėti įkvėpti gamtos ir istorijos dermės. Kartu su teatralizuotos šventės herojais pasijusti praeities dalimi. Tai, kas buvo gražu anksčiau, atsinešti į šiandieną.

Daugiau informacijos rasite čia.

Laikas.lt