Didžioji dauguma melomanų Igorį Kofą žino kaip „lemoną“, tiksliau, grupės „Lemon Joy“ vokalistą, dainų kūrėją. Tačiau jis buvo ir gitarinio roko grupės „Etaž 3“ (Этаж Три) narys. Šios grupės, išleidusios vienintelį albumą „Г – 4 – Зима“ (1993, MC, Azbi), įrašai jau nuėjo užmarštin, tačiau jie atskleidžia Igorį kaip dvilypę asmenybę: mylinčią in synthpop, ir roko muziką.
Ką tik pasirodęs albumas „Stebuklas“, kurtas 2006-2010 metais, ir pagrindinis jo singlas „Kažkada“, priminęs disko klestėjimo laikus, atskleidžia unikalų muzikanto talentą persikūnyti.
Igoris Kofas sutiko atsakyti į klausimus.
Teko girdėti, kad „Etaž 3“ nuo 1991 iki 1996 metų buvo laikoma bene stipriausia indie grupe Vilniuje, dainavo rusiškai, kažkiek panašiai į „Kino“ (tačiau buvo savitas skambesys). Kada ir kiek laiko gyvavo „Etaž 3“?
Pirmosios mano grupės, kaip ir daugeliui muzikantų, atsirasdavo dar mokykloje, ir jų pavadinimai arba neturėjo reikšmės, arba jų nebuvo išvis. O mūsų veikla pavadinimu „Etaž 3“, kuris šovė į galvą vien dėl trečio aukšto, kur mes repetavom, vis dar toj pačioj mokykloj, jau turėjo rimtesnį lygį, pradėjom kurti savo dainas, ieškoti savo skambesio, ne vien tik perdainuoti rusiško roko šedevrus ir atlikti juos mokyklos diskotekose (bet nesėlpsiu, tie pirmieji aplodismentai man visada išliks svarbiausi).
Grupė „Etaž 3“ gyvavo pačioje 10 dešimtmečio pradžioje, spėjom sudalyvauti keliuose alternatyvinės muzikos festivaliuose Lietuvoje ir Rusijoje, įrašėm ir net išleidom kasetę profesionalioj studijoj ir pavadinimo gyvavimas linksmai pasibaigė vienos „ilgos“ kelionės į Kauną metu, kur mus pakvietė mūsų draugai, jau tada labai žinomas kolekyivas „Airija“. Taip paprastai, be revoliucijų ir be vieno šūvio, mūsų būgnininkas pirmas išėjo į sceną ir paskelbė, kad nuo šiol grupė vadinsis „Lemon Joy“. Tai įvyko 1996 metais.
„Lemon‘s Joy“, vėliau „Lemon Joy“ kūryba vėliau vietoje indie roko įgavo labiau synthpop/electronic atspalvį. Kas Tave paskatino pakeisti grupės stilistiką? Pasikeitė skonis?
Elektroninės romantikos skambesys visada mane žavėjo, visada buvo arti manęs. O mūsų stilistika nepasikeitė, tiesą sakant, jos ir nebuvo, mes blaškėmės tarp to ir to, ir, matyt, vieną gražią dieną mums pasirodė, kad gražiau skambėtu taip, o ne kitaip.
Ar sunku kurti synthpop/electronic muziką, netampant „Depeche Mode“, „Erasure“, „Camouflage“ ir begalės kitų grupių klonu? Pats sukūrei ypatingą skambesį, kurio svarbus akcentas – Tavo balsas. Ar daug dirbi prie muzikos skambesio?
Stilistiškai įspaustai grupei visada buvo ir bus sunku atrasti savo tikrą veidą, bet aš sau niekada nestačiau jokių ribų, noriu, kad skambėtų kažkoks kitoks, ne toks įprastas, ne elektoninis instrumentas, randu žmogų, jis tuoj pat ir skamba, noriu kažką dar pakeist, keičiu. Klausimas, ar tai tinka stilistiškai, man atsiranda vėliausiai, ir dažniausiai, kai jis jau nieko nebegali pakeist. Patinka, ir viskas. O balsas koks yra, toks ir yra, galbūt su metais jis kažkiek keičiasi, vyriškėja, natūralu. Man labai juokinga klausyt savo paauglystės dainų.
Minėjai, kad neseniai pasirodžiusio naujojo albumo „Stebuklas“ prekyba sekasi puikiai. Kaip paaiškintumei tokią sėkmę? Gal žmonės pasiilgo nuoširdžios muzikos? O gal „kaltas“ puikus singlas „Kažkada“, kuriame pavyko išlaviruoti tarp banalybių ir geros muzikos į geros muzikos pusę?
Singlas „Kažkada“ nustebino labiausiai. Visų pirma šita daina atsirado vėliausiai, netyčia, po visų jau pabaigtų studijos darbų.Ir visai palengva, skambant paauglystės, mokyklos diskotekų laikų muzikai, nutarėm padaryt savotišką pokštą ir stilizuoti pagal anų laiku skambesį. Ir mums tai pavyko. O būtų man užteke vieno „gal“, kad ir ši daina atsirastų stalčiuje, tarp daugelio kitų.
Ar daug dainų, kurias sukuri, lieka „stalčiuje“, nepasiekia klausytojų?
Na, kai kurių dainų negirdėjo net mano artimi draugai, tai reiškia kad jos turėjo kitą tikslą: suteikti man ramybės, šviesos, tylos, be to, daugelis jų taip ir lieka eksperimentais, ir galiu sau leisti tokią prabangą, kaip grižti kartas nuo karto prie jų, žinodamas, kad tai tik mano.
Pats mėgsti šen bei ten įrašyti ir paleisti į laisvę koverius – „Prekrasnoje dalioko“, dainą tribute Viktorui Cojui ir kt. Ar nekyla minčių išleisti antrą „Restart“ tipo albumą, kuriame būtų vien koveriai?
Albumas „Restart“ buvo brandintas ne mėnesį ir ne metus, galėčiau teigti, jau nuo laikų, kai pradėjau domėtis muzika, vėliau ir lietuviška popmuzika, tai vis vieną kitą primetinėdavau sau pasirepetuot, ir nors man patinka daug daugiau lietuviškų dainų, reikia jausti skirtumą tarp „patinka“ ir „tinka“ . Dirbti prie mylimų dainų, kažką su jomis daryti savaip, – negaliu praleisti šito malonumo. Ateityje visai įmanomas dar vienas tokio tipo darbas.
Kokias grupes/muzikantus vertini labiausiai – pasaulyje ir Lietuvoje?
Tuos, kas dainuoja nuoširdžiai. Abejoju, kad nors ir mažytė dalelytė jų tilptų į šį straipsnį. Aš labai atviras visiems stiliams ir stiliukams, instrumentams, nuotaikoms, bet būtinas vienas dalykas: tai turi buti tikra.
„Lemon Joy“ koncertuose, festivaliuose nevengia gitarų. Ar įmanomas tam tikras sugrįžimas (kitame albume?) prie „Etaž 3“ laikų, indie roko?
Kodėl tai turi vadintis sugrižimu? Jei kažkuriai dainai aš noriu gitara pagroti dviem akordais daugiau, argi čia jau sugrižimas? Viskam savas laikas ir sava vieta. Jei aš jaučiu, kad dabar man būtina padaryti taip, o ne kitaip, aš taip ir darau. O priversti kažką keisti vardan kažko mane bando jau keliolika metų, kol kas aš laimiu.