Psichodelika gražina spalvas, rytietiškus ornamentus ir egzotiškus sąskambius

Terminas „psichodelinis“, dažnai asocijuojantis su Amerikos kultūra, pirmą kart apsireiškė dviejų britų, psichotropinių medžiagų tyrinėtojų susirašinėjime, 6 deš. pradžioje.

Psichiatras Humphry Osmond, siekdamas apibūdinti patirtus įspūdžius laiške anglų rašytojui Aldous Huxley’iui pasiūlė terminą psychedelic, susiejęs du graikiškus žodžius psyche (siela arba protas) ir delein (pasireikšti, aiškėti) ar delos (aiškus, akivaizdus). Abu klasikai turbūt neįsivaizdavo koks „sparnuotas” taps jų sumanytas žodis, nusakantis margaspalvę muzikinę kryptį ir persmelkiantis vos ne visą 7 dešimtmečio kultūrą. 

Psichodelika – sąmonės pokyčiai ir be psichotropinių medžiagų

1966–1969 m. psichodelinėje eroje viskas buvo įmanoma ir ši muzika be jokių papildomų priemonių iki šiol gali perkelti mus į pakitusią, nuo kasdienės pilkumos išvaduotą sąmonės būseną.

Psichodelinė muzika užgimė greičiausiai ten, Amerikos kontinento vakarų pakrantėje, vėliau keliaudama rytų pusėn, tuo pat metu atvirai ir jautriai pasitikdama Rytus.

Jau 1965-ais visame pasaulyje pradėjo gausėti jaunų, drąsiai eksperimentuojančių grupių bei atlikėjų, įkvėptų Britanijos bigbito ( big beat ) muzikos ir avangardinės kultūros. Formavosi naujas stilius, pramintas „rūgščiuoju“ roku, pagal tuomet legalų psichoaktyvų preparatą LSD .

Šios „saldžiai-rūgščios“ muzikos adeptai garsų pagalba paskelbė naujus siekius, atradimus, kuriuos visų laikų klausytojas gali intuityviai perimti, jei yra pasiruošęs ir imlus.

Užtenka priimti, tiesiog pasinerti į muzikos tėkmę, be jokių papildomų priemonių. Jei ne savo skambesiu, tai pojūčiu, geriausi psichodelinės muzikos kūriniai galėtų būt artimi klasikinių Indijos ragų ar holistinės muzikos klausymui.

Psichodelinis rokas įtakojo daugelį vėlesnių muzikinių krypčių, kaip kad ambient ar new age.

Tuo pačiu, psichodeliką galime suprasti iš vis ir kaip muzikinio mąstymo ar atlikimo būdą, įmanoma tiek roko muzikoje, elektronikoje, tiek džiaze ar net klasikoje.

Ritualinė šamanų muzika – komunikacijai su dvasiniu pasauliu

Šiandien galime leisti sau vartoti šį terminą plačia, gal labiau filosofine prasme. Mes suvokiame jį kaipšiuolaikinį, tačiau pats fenomenas nėra toksai, jei pažvelgus, kaip tai buvo suvokiama istorijos bėgyje.

Visos senosios kultūros ir civilizacijos žinojo, patyrė ir užfiksavo potyrius, kurie galėtų būt šiandien mūsų pavadinti kaip psichodeliniai – sielai regimi atsivėrimai. Legendose, mituose, padavimuosee atsispindi, kaip įvairios psichoaktyvios priemonės arba dvasiniai pratimai, o kartais ekstremalūs išbandymai buvo naudojami, kad įgauti magines galias, keltis laike-erdvėje, gauti antgamtiškus atsakymus, ar bendra prasme komunikacijai su aukštesniuoju pasauliu, subtiliaisiais planais ar dieviškąja savastimi.

Tokių pasakojimų gausu Azijos legendose, tolimuosiuose Rytuose, o gal ir lietuviškose pasakose. Kaip archetipinį pavyzdį galima paminėti senosios Indijos mitologijoje žinomą stebuklingą viralą – somą, kurią gerdavo dievai, kad tapti nemirtingais. Kraštuose, kur ir šiandien gyvos šamanistinės tradicijos, psichoaktyvios priemonės ar ritualiniai veiksmai naudojami daug maž tais pačiais tikslais: siekiant įgauti pakitusią, transinę sąmonės būseną skirtą komunikacijai su subtilesne, ar pavadinkim platesne tikrove.

Ir jei žvelgsime į muziką tokiame kontekste, ( o ji, kaip ir pats oficialiausias mokslas patvirtins, atsirado šamanistinėje visuomenėje) tai pirmine muzikos paskirtimi buvo sukurti ritualą, padėti šamanui įeiti į transą, ir vėlgi susitelkti komunikacijai su dvasiniu pasauliu. Ir gal būt, vadinamos primityvios tautos net nesuprato, – nejau dar gali būti dar yra ir kitokia muzika? Visa ji buvo ritualinė.

Šiandien plačiai suvokiama bent jau viena dalis – muzika puikiai tinka komunikacijai.

Daugelyje tautų išliko muzikinė tradicija savo forma ar idėja artima ritualinei, bet kitur tai buvo beviltiškai prarasta. Muzika tapo pramogos įrankiu, ar propagandos trimitu, pagal senąjį vadovėlį – „valdančiųjų klasės verge“ ar, pagal šiandieną – komercijos įkaitu.

Ir gal būt niekas kitas taip visuotinai neatgaivino to šamanistinio būgno ir transinio garso sklaidos kaip ankstyvoji psichodelinio roko muzika, kai dainos ir improvizacijos, gal naivios ir nuoširdžios, prieinamos daugeliui, prasiveržė link savo esminės užduoties: tapti dvasinių ieškojimų kelrodžiu ir vedliu. Tai apžavėjo tuomet ir liko įtakinga iki šiol laiks nuo laiko psichodelika apsireiškia, įsiliedama į plačiausias madas, grąžindama spalvas, rytietiškus ornamentus, svajas ir egzotiškus sąskambius, arba lieka pogrindyje. Bet kaip jūros bangos, vis naujos ir tos pat, jaunų muzikantų kartos išgirsta šią muziką, lyg ji būtų įrašyta vakar, tampa įtakoti, ir kuria naujausias jos formas.

Hipių judėjimą įkvėpę garsai

Psichodelinis rokas, žinomas anksčiau terminais „rūgštusis rokas“ ( acid rock ) ar „kosminis rokas“ ( space rock ) buvo nuo pat pradžių hipių judėjimo dalimi. Lietuvoje hipiškas sąjūdis plačiau įsisiūbavo nuo 1970-ųjų, suprantama, būdamas pogrindiniu, bet ir negalėdamas, o ir nenorėdamas pilnai pasislėpti – visiems „akis badantys“ ilgi plaukai, gėlėti marškiniai ar pasakiškai gauti džinsai, pacifizmas bei šypsenos siejosi su laisvumu, siekiu neprisirišti prie sistemos, atsižadėti įprastinio tarybinio miesčioniško gyvenimo būdo. Nors ir represuojamas, hipiškas judėjimas gyvavo, pasireikšdamas neretai ir muzikiniais „seišenais“ – pusiau legaliais koncertais, ar net festivaliais.

Taip pat gyvybingai įsigalėjo „tranzavimas“ – rodos nesibaigiančios hipių ir „hipuojančių“ kelionės, tiesiogine prasme, ne narkotine – šito ir nebuvo daug tuometinėje tarybų Lietuvoje.

Vasarą, Nidoje, pamario pusiasalis, pramintas „haikeriu“ buvo viena iš hipių pamėgtų, svajotojiškų tranzavimo kelionių vieta. Tolimesnių distancijų mėgėjai nuvykdavo iki Talino.

1972-aisiais lyg per stebuklą pasirodė lietuvių kalba išleista Jack’o Kerouac’o knyga „Kelyje“, ir nors ji pasakojo apie pokario bitnikus, nepamainomas, nepritapėlių klasika pripažintas romanas dar labiau užkūrė laisvąją hipišką valią. Tais pačiais metais – Romo Kalantos tragedija ir pasiaukojimas, tapęs tiek hipiško judėjimo katalizatoriumi, tiek, pasiekus kulminaciją – pretekstu oficialios valdžios diktatūrai jį galutinai užsmaugti.

Tačiau tikri hipiai išliko, o roko muzikos atgijimas buvo dar prieš akis.

Psichodelikai pasidavusios muzikos grupės

Kiek psichodelinis rokas buvo lietuviško hipizmo sagos dalimi – sunku spęsti. Ankstyvosios Lietuvos roko grupelės ir kolektyvai kūrėsi įtakojamos tokių gigantų kaip „The Beatles“ ar „The Rolling Stones“, kurie atitinkamai buvo pasižymėję ir esminiais psichodeliniam rokui priskiriamais albumais, kaip „Bitlų“ – „Revolver“, „Magicalal Mystery Tour“ ar „Rolingų“ – „Between the Buttons“ bei „Their Satanic Majesties Request“ .

Tai atsiliepė ir lietuviškų grupių skambesyje. Tačiau ankstyvajame periode nepavyksta užtikti atlikėjų ar grupės tiesiogiai laikančios save psichodelinio roko adeptais. Panašu, kad tai išpuolė jau vėlesnio, 9 dešimtečio grupėms, kaip kad „Dinda Polimantika“.

Nors yra pakankamai įspūdingų kolektyvų ir anksčiau, kaip unikali „Mind’s Disorder“, Vilniuje, susibūrusi jau 1973-aisias, drąsiai eksperimentuojanti ir derinusi savo kūryboje įvairių stilių bei muzikinių srovių įtakas, reik manyt, neišvengiamai ir psichodelinį roką. Taip pat kaip ir bene žinomiausia eksperimentinė grupė „Ir visa kas gražu yra gražu“.

Galima teigti, kad psichodelika dar labiau gyva šių dienų muzikinėse perspektyvose. Kažkuria prasme, dabar jau beveik nėra „grynų“ muzikinių žanrų. Įvairių įtakų, stilių derinimas išlieka ir kaip inovacijos siekis, ir kaip įtakų perkrovos išdava, – šiandien juk turime galimybę pasiekti šimtmečiais kauptą muzikinį palikimą neatsitraukdami nuo kompiuterio.

Gal būt kompiuteris ir pats jau tapo vienu dažniausiu, gal kartais svarbiausiu „folklioriniu“ instrumentu, preparuodamas visus garsus elektroniškai, bet kartu atverdamas erdvę, suteikdamas galimybę ir psichodelikai – sielos regimumui kiekviename kūrybiškame siekyje.

Naujosios kartos grupėms, derinančioms elektroniką, akustinius instrumentus ir atgaivinančioms psichodelinę muzikinę tėkmę galima būtų priskirti prie humoro linkusią „Arklio galią“ ar eksperimentinę „Luumm“, arba grupes, savotiškai integruojančias psichodelines nuotaikas, kaip kad indie stiliaus duetas „The Dominoes“, bei susieta su tais pačiais muzikantais žymioji „Spooky Campfire Stories“, šokiams nesvetimas kolektyvas „Fusedmarc“ ir kiti. Taip pat ir dainuojamosios poezijos atstovas Domantas Razauskas, pamėgęs psichodelinį folk ir įtraukęs tai į savo garsų paletę. Nekalbant apie visą psy trance – elektroninės muzikos ir šokio judėjimą Lietuvoje, kuris lyg bando perkelti bei transformuoti psichodeliką į neramų kosminį, labai jau sudažninto ritmo laikmetį.

Lukas Devita