Laba diena. Rašau šį laišką norėdamas išsiaiškinti, ar teisingai mano požiūriu elgiasi žmona. Mes vedę jau 20 metų, turime 3 vaikus, žmona įstojo mokytis į aukštąją mokyklą. Jinai labai protinga, graži moteris, aš ją labai myliu. Tačiau šiuo metu ji labai daug mokosi neakivaizdiniame skyriuje ir mes jau trys mėnesiai gyvename kaip kaimynai. Mano žmona turi draugą grupioką, kuris nevedęs, panašaus amžiaus,oratorius, filosofas, labai tikintis (mano žmona irgi tikinti), tai su juo kartu mokosi, kalbasi telefonu po valandą į dieną, vyras jai padeda ruošti kursinius. Žmona teigia, kad man reikia pasitikėti ja, čia viskas tik dėl mokslu, kaip vyras grupiokas jai nepatinka, čia  tik draugystė. O aš nežinau, ką daryti, buvo ir pykčio iš mano pusės, skaudžių replikų. Ką daryti, patarkit man. Ačiū.

Saulius

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Sveikas, Sauliau. Jūsų siekimas išsiaiškinti, ar teisingai Jūsų požiūriu elgiasi žmona, man šiek tiek neaiškus – ar Jūs norite suprasti, koks turėtų būti Jūsų paties teisingas požiūris į žmonos elgesį, ar Jūs norite suprasti, ar toks žmonos elgesys teisingas Jūsų atžvilgiu? Vienaip ar kitaip į teisumo monopolį aš nepretenduoju, tad tikrai negaliu šiuo atveju svariai tarti: „tai yra teisinga, ar, atvirkščiai - neteisinga“.

Tiesiog galiu tik prisiliesti prie tam tikrų vietų, kurios iš Jūsų trumpo laiškelio, man pasirodė reikšmingos, ir kurios galbūt kalba apie kažkokias santykių problemas, nes problema, kuri Jums iškilo – tai santykio problema.

Iš Jūsų laiško susidaro įspūdis, kad tai daugiau asmeninė Jūsų su žmona santykio problema, kad Jūsų žmona čia problemos jokios nemato – tiesiog turi mokslo draugą, kuris Jums nėra konkurentas. Tačiau, kaip suprantu, Jums pačiam taip neatrodo - Jums kyla neigiami jausmai šioje susiklosčiusioje situacijoje, kuriuos Jūs bandote žmonai išsakyti. Ji Jus užtikrina, kad nėra ko nerimauti, tačiau Jums vis tiek pikta ir neramu, taigi žmona pilnai Jūs nepasitikite, o gal nepasitikite savimi, gal nepasitikite Jūsų su žmona ryšiu? Aš nežinau, ar tas Jūsų nepasitikėjimas yra pagrįstas ar ne.

Pats savęs galite paklausti, kas konkrečiai Jums kelia nerimą – konkurencinė grėsmė Jūsų vyriškumui? laikas ir dėmesys, skiriamas tam kitam vyrui, net jei jis Jums nėra konkurentas kaip vyras? žmonos prisirišimas prie kito žmogaus – bijote žmogiško ryšio su žmona atšalimo? Vienaip ar kitaip, Jūsų nerimas gali būti signalas, kad Jūsų su žmona tarpusavio santykiuose galbūt yra kažkokių spragų. Bet tai tik prielaida (kuri gali būti paneigta), kurią štai kuo grindžiu.

Man užkliuvo Jūsų pasakymas, jeigu teisingai supratau, kad jau tris mėnesius gyvenate su žmona kaip kaimynai. Tiksliai nežinau, ką Jūs turite omenyje, bet kaimyniniai vyro ir žmonos santykiai man neatrodo tinkami dviem vienas kitą mylintiems žmonėms – kaimynai, kad ir kaip gerai besutartų, gyvena savo atskirus gyvenimus, o pora dalijasi bendru gyvenimu, nors turi jame savo atskiras sritis (kaip Jūsų žmona šiuo metu mokslą). Šias atskiras vienas kito sritis reikia gerbti ir leisti joms vystytis, tačiau labai svarbu paraleliai rūpintis ir kurti bendrą gyvenimą, nes būtent bendrumo ir artimumo jausmas yra santykių „maistas“. Gal Jums vertėtų būtent per šią prizmę peržiūrėti savo tarpusavio santykius. Sakote, kad žmona kalbasi po valandą su draugu telefonu, o paklauskite savęs ir galbūt vienas kito, kiek Jūs su žmona vienu du kalbatės per dieną, per savaitę, per mėnesį; apie ką kalbate, ar turite bendrų (ne tik buitinių) temų, ar žinote, kuo šiuo metu Jums artimas žmogus gyvena, kokius jausmus patiria, kuo domisi, ko ilgisi, kokios jo vertybės; ar dalijatės su juo savais išgyvenimais, jausmais, lūkesčiais, ar puoselėjate bendras vertybes? Pavyzdžiui, sakote, kad Jūsų žmona kaip ir jos draugas yra tikinti (kaip suprantu, kalbate apie religingumą), o apie save nutylite. Tikėjimas, jei jis yra, yra labai svarbi vertybė žmogaus gyvenime, kuria žmogus nori dalintis su kitais, ypač su artimaisiais, tad būtų prasminga savęs ir vienas kito paklausti, ar dalijatės savo tikėjimu, ar domitės vienas kito su tikėjimu susijusiais išgyvenimais.

Manau, kad atrastumėte ir kitų gyvenimo sričių ir spalvų, kurios galėtų praturtinti Jūsų bendrą gyvenimą ir natūraliai užimtų daugiau jam skiriamo laiko ir dėmesio, bet tam turite, dar kartą pakartosiu psichologų mantrą – kalbėtis. Ir kalbėtis kaip artimi, vienas kitą mylintys žmonės, o ne pykčio ir skaudžių replikų kalba. Tokia priekaištų kalba ne tik nieko nesprendžia, bet tik dar labiau atitolina žmones vienas nuo kito. Tai nereiškia, kad negalite žmonai išsakyti savo kylančių pykčio ar nuoskaudos jausmų – galite ir net turite, jei norite išsiaiškinti santykių nesklandumus, tačiau svarbu, kaip Jūs tai išsakysite. Pasikartosiu, skaudžios replikos nepadės nė vienam, nė kitam– tiesiog išsakykite paprastais, nuoširdžiais žodžiais – artimam žmogui bus lengviau priimti ir suprasti Jūsų jausmus ir nerimą.

Galbūt, nuoširdžiai pasikalbėję, išsiaiškinsite, kad tikrai nėra ko nerimauti, gal, pavyzdžiui, nuspręsite pats artimiau susipažinti su tuo „įtartinu“ žmonos draugu; o gal atrasite kažkokias santykių spragas, kurias pats laikas užpildyti; gal tapsite vienas kitam artimesni ir įdomesni. Vienaip ar kitaip, tikiuosi ir linkiu, kad Jūsų gyvenimiška situacija taptų aiškesnė ir tikresnė. Sėkmingos bendrystės!

Turite problemų, reikia pagalbos? Rašykite: redakcija@laikas.lt