Kontracepcija — šeimos planavimas, norint išvengti nėštumo ir lytiniu keliu plintančių ligų. Lytiškai subrendusiai, bet dėl įvairių aplinkybių dar nepasirengusiai motinystei moteriai ir (ar) vyrui, tenka rinkis kontraceptines priemones.
Reikėtų pradėti nuo to, jog kontracepcija nėra naujas mūsų laikų išradimas — jau gilioje senovėje moterys griebdavosi įvairių būdų nėštumui išvengti.Turbūt pats keisčiausias kontracepcijos būdas buvo naudojamas XVI a. Tuomet buvo tikima, jog jeigu moteriai, nešiojančiai žebenkšties kaulą, ant šlaunies kas nors pritvirtintų dvi žebenkšties sėklides, ji niekada nebepastos.
XXI a. apsauga kiek paprastesnė.
Hormoninės kontraceptinės tabletės — už?
Pats „jauniausias“ metodas kontraceptikų šeimoje yra hormonai. Turbūt daugiausiai diskusijų, prieštaravimų ir... šalutinių poveikių turintis metodas. Populiariausias ir patogiausias būdas — oralinė kontracepcija — hormoninės tebletės.
Hormoninės kontraceptinės tabletes pagrinidis veikimo būdas — ovuliacijos slopinimas.
Galvos smegenyse esanti hipofizės liauka reguliuoja visą organizmo hormoninę veiklą. Hipofizės hormonų stimuliuojamos kiaušidės brandina kiaušinėlį bei gamina moteriškus lytinius hormonus —
estrogenus ir
progesteroną, šios stimuliacijos pagrindinis tikslas — nėštumas.
Estrogenai ir progesteronas paruošia gimdą nėštumui ir padeda spermatozoidui apavaisinti kiaušinėlį: estrogenai skystina gimdos kaklelio gleivines, taip padėdami spermatozoidams judėti gimda aukštyn, link kiaušintakių, kur vyksta apvaisinimas. Progesteronas priešingai — tirština gleivinę, jis dažniausiai išskiriamas po ovuliacijos ir skatina maisto medžiagų, būtinų gemalui, kaupimąsi. Jei apvaisinimas neįvyksta, hormonų kiekis sumažėja, gimdos dalis pasidalina ir pasišalina — prasideda menstruacijos.
Hormominės kontraceptinės tabletės „apgauna“ hipofizę, jog hormonų kiekis organizme jau yra pakankamas, ši nestimuliuoja kiaušidžių, nebręsta kiaušinėlis. Taigi, hipofizė gamina mažiau hormonų, o likęs jų kiekis gaunamas iš tabletės.
Dar reikėtų paminėti, jog vartojant kontraceptines tabletes, gimdos kaklelio gleivinė sutirštėja, sudaro spermatozoidams neįveikiamą kamštį.
Nepamiršus laiku išgerti tabletės, nevartojant įvairių vaistų, slopinančių tabeltės veiklą, pavyzdžiui, antibiotikų, tabletės patikimumas gali būti iki 99 proc. Be to, kai kurios naujos kartos tabletės yra skiriamos moterims, turinčioms policistines kiaušides, problemų su oda ar pan.
Atrodo paprasta, reikia tik laikytis informaciniame lapelyje surašytų nurodymų, BET...
Hormoninės kontraceptinės tabletės — prieš?
Atsiradus kontraceptinėms tabletėms, ilgą laiką jos buvo parduodamos kaip nereceptinis vaistas. Kai Lietuvoje buvo nuspręsta tabletes įtraukti į gydytojo priskiriamų medikamentų sąrašą, kilo didelė nepasitenkinimo banga, esą, nereikalingas laiko gaišinimas, pelnas daktarams bei farmacininkams ir pan. Šis žingsnis buvo žengtas ne veltui: hormonai yra labai svarbūs ir daro įtaką visai organizmo veiklai. Yra įvairių rūšių piliulių, su skirtingu hormonų kiekiu, todėl tik specialistas gali nustatyti, kurios kiekvienai individualiai yra tinkamiausios.
Netinkamas pritaikymas gali pridaryti žalos
Vienas labai svarbus dalykas — kiekvienos moters organizmas yra unikalus, todėl skiriasi hormonų kiekis ir poreikis. Vienai moteriai „mažas hormonų kiekis“ gali pasirodyti priimtinas, kitai — per didelis. Jokie mokslininkai dar negali garantuoti, jog moteriai, dirbtinai naudojančiai hormonus, nors šie ir yra natūralūs organizmui, po dešimties metų nereikės skustis barzdos...
Teoriškai teigiama, jog nutraukus tablečių vartojimą, pastojimas yra įmanomas iš karto po nutraukimo. Praktika rodo kitaip — į gydytojus kreipiasi vis daugiau moterų, kurioms hormoninė kontracepcija visiškai sutrikdė natūralų ciklą.
Tai, jog tabletės nėra visiškai saugus (ne nėštumo klausimu) būdas, rodo ir nuolatos atliekami tyrimai ir tablečių tobulinimas, pavyzdžiui, šių dienų standartinė estrogenų dozė tabeltėse jau yra tris kartus mažesnė nei buvo anksčiau.
Kiti populiarūs kontracepcijos metodai
Pats žinomiausias metodas — prezervatyvai. Tai ne tik efektyvi apsauga nuo neštumo (iš šimto pastoja dvi moterys), bet ir nuo lytiškai plintančių ligų. Pavojingiausia iš jų — ŽIV. Daugelį metų prezervatyvai buvo skirti tik vyrams, tačiau nuo 1992-ųjų pradėti gaminti ir „moteriški modeliai“: šiek tiek platesnis vamzdelis, pagamintas iš poliuretano plastiko, abiejuose galuose turintis po lankstų guminį žiedą.
Dar viena apsisaugojimo priemonė — kontraceptinės spiralės. Nedidelės lankstaus plastiko spiralės įdedamos į gimdą ir, priklausomai nuo tipo, ten gali laikytis nuo penkerių iki dešimties metų. Spiralės veikia gan paprastai — skleisdamos varį arba progestogeną, nužudo spermatozoidus. Tiesa, patikimumas tas pats kaip ir prezervatyvų — 98 proc.
Yra moterų, alergiškų prezervatyvams ir nenorinčių naudoti papildomos „chemijos“. Jos dažniausiai renkasi natūralius šeimos palanavimo metodus (simptoterminis metodas). Šio metodo idėja paprasta: neužsiimti seksu vaisingomis dienomis. O kaip žinoti, kada yra vaisingos dienos? Patikimiausias būdas — temperatūros matavimas ir makšties išskyrų stebėjimas. Natūralus būdas gali garantuoti iki 98 proc. apsaugą, bet dažniausiai sumažėja iki mažesnio procentų skaičiaus. Nepamirškime, jog moters lytinei veiklai daro įtaką išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, stesas, dėl to parodymai, nors ir teisingai atliekami, gali būti klaidingi, be to, tokiu būdu gali naudotis tik moterys, kurių ciklas yra reguliarus.
Dar, žinoma, yra nutrauktas lytinis aktas, bet jis toks neefektyvus, jog dažniausiai baigiasi nėštumu, kai kurie ginekologai šį būdą yra linkę visai išbraukti iš kontracepcinių metodų sąrašo...
Šiaip ar taip, kad ir maža, bet tikimybė pastoti naudojant paminėtus metodus vis tiek išlieka. Šimtaprocentinę apsaugą garantuoja tik susilaikymas ir vieno iš partnerių sterilizacija.
Parengė Goda Raibytė
