Interneto folkloras apie Lenkijos kelius sako: be problemų čia gali važiuoti tik su vikšrine transporto priemone, plačiai naudota pasauliniuose karuose, ypač antrajame. Riedant Fordu viskas ne taip paprasta – šeimininkavimui kitų metų Europos futbolo čempionatui besiruošianti Lenkija visu pajėgumu naujinasi eismo infrastruktūrą, tik spėk sekti įspėjamuosius ženklus ir greičio apribojimus. 2009-uosiuose užsilikę GPS žemėlapiai rodo, kad važiuojam pieva, o ne šviežiu greitkeliu, bet keep the car running – juk vardan „Arcade Fire“!

 

7 valandos kelyje, ir „Torwar“ arena pasiekta. Tai „Pramogų arenos“ aka Ledo rūmų dydžio pastatas, deja, „Pramogų arenoje“ artimiausias koncertas bus Aleksandro Malinino. Nors iki durų atidarymo dar pora valandų, fanai kantriai laukia, apsaugos darbuotojai įtariai juos nužiūrinėja. Apskritai viskas labai lietuviška, skirtumas tik tas, kad Lenkijos populiacija yra 12 kartų didesnė. Skaičiuojant nuo 38 milijonų tas nedidelis procentas melomanų (tikrai ne didesnis, nei Lietuvoje), galinčių ir norinčių už gerą koncertą sumokėti per 100 zlotų, tampa didele ir komerciškai patrauklia auditorija. Dėl to pasaulinio lygio grupių koncertai pas kaimynus yra taisyklė, ne išimtis.

 

Vis dėlto, šviesoms užgesus, „Torwar“ nebuvo sausakimša. Priešingai – erdvės judėti buvo pakankamai, ką jau kalbėti apie sėdimas vietas, kurių, atrodė 4/5 yra tuščios (nors kokia prasmė pirkti sėdimą bilietą į tokios grupės kaip „Arcade Fire“ koncertą?). Tačiau ne kiekybėje jėga. Svarbu, ar susirenka tie žmonės. Penktadienį tie susirinko. Nors dalis su šonuose nuskustais plaukais atrodė tyčia siekiantys būti Wino Butlerio (AF vokalistas) klonais, apskritai lenkų indie kompanija, atsidavė iš širdies: žodžiai išmokti mintinai, plojimai be jėgų taupymo, meilė grupei nekvestionuojama.


Fano svajonė: pirmoji eilė.

 

Grupė, savo ruožtu, padarė tai ko iš jų tikėtasi: davė dozę aukščiausio lygio šiuolaikinės muzikos. Pernai išleidę kultiniu tapsiantį trečiąjį albumą „The Suburbs“, o šiemet laimėję „Grammy“ ir BRIT, „Arcade Fire“ yra geriausios formos. Jų aštuntukas (!) kaip visada buvo dinamiškas, kiekvienas narys – visiškai atsidavęs muzikai ir žinantis, ką daro. Belikdavo pasirinkti į kurį koncentruotis ir sekti jo individualią istoriją. Kiekvienas įdomus atskirai, bet nedisonuojantis su kitais – tokia ir turi būti profesionali grupė.

 

Žinoma, klausimas, kiek laisvės scenoje yra surepetuota, kiek improvizuota. Akivaizdu, kad vienos geriausių alternatyvių grupių planetoje statusas spontaniškumui vietos nepalieka, tačiau taip pat akivaizdu, kad AF sugeba išlikti tikri. Atrodo, kad jie vis dar mėgaujasi savo pačių muzika, mėgaujasi ta muzika besimėgaujančia publika. Ir nors tokias pirmojo albumo dainas kaip „Rebellion“ jie yra sugroję triženklį kartų skaičių, grupei jos dar nėra įgrisę. Arba jie tai sugebėjo labai įtikinamai paslėpti.

 

Po koncerto fotografui pavyko užfiksuoti grojaraštį. Jis – be staigmenų. Dominavo dainos iš naujausio albumo, nepamirštant „Funeral“ ir „Neon Bible“ geidžiamiausiųjų. Finalinis akordas, žinoma, „Wake Up“. Nieko kito nebuvo galima tikėtis, bet nieko ir nesinorėjo.


16 kūrinių, 1,5 val.

Kiekviena daina atlikta taip, tarsi būtų paskutinė, kiekvienoje grupės aštuonetukas keitėsi instrumentais, kurių iš viso buvo galima suskaičiuoti – vėl gi kaip įprasta AF – bene 20. Garso operatoriams susidoroti su tiek technikos buvo iššūkis, kurį jie įveikė geriausiu vertinimu vidutiniškai. Gal dėl arenos specifikos (prisiminkime, koks garsas būna toje pačioje „Pramogų arenoje“), gal dėl technikos ribotumo vokalas atrodė prislopintas, smuikai kartkartėmis „prapuldavo“, specialiai „We Used to Wait“ pasirodęs saksofonistas sugrojo solo, kurį girdėjo turbūt tik jis pats.

 

Tačiau visa tai atrodė per menki trūkumai, kad užgožtų bendrą pakilią atmosferą. Tai buvo šventė, muzikos pergalė prieš bet ką, kas neramina, prieš lietų Varšuvoje, prieš korporacinį kapitalizmą, kurį AF tiesiogiai kritikuoja, pavyzdžiui pasakydami, jog titulinė „The Suburbs“ daina yra apie shitty junk food. „Torwar‘ą“ minia paliko žliaugianti prakaitu, bet įkvėpta. Ir tai neatrodė keista – keista, jei būtų praėjęs kitaip.

Kiekvienas AF narys multiinstrumentalistas. Pavyzdžiui, Richardas Parry (nuotraukoje) be gitaros dar gali groti pianinu, būgnais, kontrabosu, akordeonu.
 

7 valandos atgal praėjo su „The Suburbs“ dar ir dar kartą besisukant grotuve. Grupė, kai jos įrašų norisi paklausyti iškart po koncerto, gali jaustis rami: savo darbą ji atliko gerai. Kita vertus, koncertinių kelionių į Lenkiją pamoka visada būna ta pati, niekada taip ir neišmokstama: pasiimti daugiau CD, negu manai, jog užteks. Pasimokyti bus galima jau trečiadienį vėl leidžiantis į Lenkijos kelių nuotykius. Šįkart galutinis tikslas – kurortinis Gdynės miestelis, kuriame ruošiamas didžiausias regiono festivalis „Heineken Open‘er“, su Coldplay, The Strokes ir begale kitų. Laukite publikacijų.