Japonija – nuo Kamilės svajonių iki realybės (Foto, Interviu)

Japonija – kontrastų ir prieštaravimų šalis. Šalia į dangų besistiebiančių stiklo ir plieno dangoraižių galima išvysti milijoną medinių namukų.

Priešingybė triukšmingam ir moderniam Tokijo bruzdesiui – klasikinio Kijoto ramybė, ritualiniai smėlio ir akmenų sodai, arbatos gėrimo tradicijos… Išskirtinis ir žavingas senovės ir šiandieninio modernumo derinys matomas ir juntamas kiekviename žingsnyje. Apie tokią Japoniją kalbuosi su Kamile Zaleskyte, mergina, kuri šioje šalyje praleido net pusę metų.

Papasakok, kaip atsidūrei Japonijoje?

Pirmąkart į Japoniją išvykau prieš dvejus metus – atlikti Japonologijos studijų praktikos. Taip atsidūriau Tokijuje, kur praleidau beveik 3 mėnesius ir dirbau Lietuvos ambasadoje. Antrą kartą į Japoniją išvykau praėjusiais metais. Šalyje vėl praleidau beveik 3 mėnesius, tačiau šįkart užsiėmiau visiškai kitokia veikla – savanoriavau ekologiškuose ūkiuose ir daug keliavau.

Kaip atrodydavo jūsų diena dirbant savanoriais?

Dirbdami ekologiškose fermose keldavomės 5 ryto ir sunkiai dirbdavome iki vakaro. Tada didžiuliame name, kuriame visi drauge gyvenome, iš savo užaugintų daržovių kartu ruošdavome vakarienę. Darbas išties nebuvo lengvas, tačiau kiekvieną dieną baigusi darbą svajodavau, kaip kitą rytą kelsiuosi ir vėl eisiu į laukus. O dar vietos, kuriose gyvenome! Pavyzdžiui, aplink Sasayama ūkį nebuvo nieko kito tik kalnai, miškai ir upeliukas. Gal per dieną ir pavargdavome fiziškai, bet dvasiškai gyvenimas ten buvo tikras poilsis. Manau, jog savanorystė yra daugiau nei pinigai – tai didelė patirtis, kurią ne tik aš, bet ir visi ten sutikti žmonės nešiosis su savimi visą likusį gyvenimą.

Kokių žmonių ten sutikai?

Savanorių buvo iš visų pasaulio kraštų: tiek japonų, tiek atvykėlių iš Olandijos, Vokietijos, Malaizijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados, Australijos, Tasmanijos, Kinijos, Prancūzijos, Anglijos, Italijos… Išvardijau tik tas šalis, su kurių savanoriais iš tikrųjų teko susipažinti! Dauguma – iki 30-ies metų. Nemažai jų buvo menininkai, tiesiog ieškantys įkvėpimo naujiems projektams. Buvo ir tokių, kurie metė darbus ir net šeimas, kad pagaliau galėtų pakeliauti bei išbandyti kažką naujo. Mano geru draugu tapo 50-metis australas, kuris buvo vienas iš tų, kurie galutinai nemetė darbo, bet nusprendė pasiimti ilgas, labai ilgas atostogas, ir susigrąžinti prasmę gyvenimui. Iš tikrųjų, sutikau be galo daug įdomių ir protingų žmonių, kaip ir tikėjausi! Turistinės vietos, kurias Japonijoje irgi aplankiau, žinoma, patraukia dėmesį ir palepina akis, bet man vis dėlto buvo maloniau rytais užuosti ryžių lauko kvapą, popietėmis nuskinti prinokusius pomidorus, o vakarais, besiilsint vėsiame upelio vandenyje, kalbėtis su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kertelių ir dalintis savosiomis patirtimis.

O koks tau pasirodė Tokijas? Gi jame gyvenai ne taip trumpai – 3 mėnesius…

Tokiją ne vienas yra pavadinęs didžiausiu pasaulio kaimu – ten pūpso daugiau nei milijonas medinių namukų. Žinoma, ten dar daugiau – betoninių ir stiklinių pastatų. Tokijas man asmeniškai buvo per šaltas miestas. Mieliau gyvenčiau nedideliame Japonijos miestelyje negu Tokijuje. Ten galima daug nuveikti ir nemažai pamatyti – miestas didžiulis, jame gyvena 27 milijonai žmonių, o su rajonais – 33 milijonai. Japonai, kuriuos sutikau Shizuokos mieste ir visoje Shizuokos prefektūroje buvo tikrai šiltesni, atviresni ir draugiškesni. Tokijuje visi nuolat skuba, bėga, nežiūri į šalis. Žinoma, ten milijonai puikių žmonių, juk tokiose masėse kitaip būti ir negali, bet miesto veidas yra gan šaltas ir pilkas. Rytais ir vakarais pagrindinės stotys prisipildo juodų kostiumuotų darbuotojų. Rytais traukiniai iš Tokijaus tušti, o į Tokiją – pilnut pilnutėliai, vakarais – atvirkščiai. Žmonės įpratę skubėti netgi po darbo. Kartais išties atrodydavo, jog jie nebegalvoja, kaip gyvena, ką daro, ką perka ar ką valgo – lyg kokie užprogramuoti robotukai. Susipažinau ir su nemažai pakvaišusių menininkų, kurie tokiame didžiuliame mieste turi sužibėti ne vien talentu, bet ir išskirtinumu. Tokiją, ko gero, turėtų pamatyti kiekvienas, tačiau nerekomenduočiau ten pasilikti 3 mėnesius.

Europoje rytų kultūra darosi vis didesne mada. O kaip yra Japonijoje? Ar globalizacija keičia jos veidą?

Įdomus klausimas. Globalizacija išties keičia Japoniją, nors mažuose kaimeliuose to dar nelabai pamatysi. Ko gero, tai pirmiausiai pastebėti galima didmiesčiuose, kur ant kiekvieno kampo steigiasi McDonalds, Starbucks, KFC ir Mister Donuts. Globalizacija padarė įtaką ir šiuolaikinei kalbai. Japonų kalboje atsiranda labai labai daug skolinių, kurie skamba užsienietiškai. Tokie žodžiai man rėžia ausį, bet jie vis labiau plinta. Tokios organizacijos kaip WWOOF (savanoriavimo organizacija, su kuria Kamilė išvyko į Japoniją – aut. past.) taip pat labai prisideda prie globalizacijos proceso. Mes gyvenome miestelyje, kuriame užsieniečių kiekis – tai būtent mes. Dirbome ryžių ir sezamo laukuose kartu su 80-mečiais japonais, kurie to net sapne ar košmare nesitikėjo! Bet mažuose kaimeliuose globalizacijos nedaug. Visoje šalyje senasis tradicinis gyvenimo būdas nyksta ir kaimeliai tiesiog nebeatsinaujina, bet tai – ne vien globalizacijos kaltė. Vakarietiška muzika, kas bebūtų keista, vis dar nėra itin populiari, tačiau labai madinga priversti Holivudo žvaigždes pasakyti porą japoniškų žodžių reklamuojant kokį nors gėrimą! Tokios reklamos išties mėgstamos. Kalbant apie maistą, didmiesčiuose, tradiciniuose sushi baruose jau galima rasti sushi su barbekiu mėsa arba sūriu, o paprastoje kavinukėje be įprastinių japoniškų patiekalų neretai galima užsisakyti makaronų apkepą, ryžių pudingą arba mėsainį.

Neseniai visas pasaulis kalbėjo apie Japoniją supurčiusį žemės drebėjimą. Ar ten viešint teko patirti ką nors panašaus?

Japonijoje žemės drebėjimai – dalis gyvenimo. Žinoma, ne visuose regionuose, bet man teko tai patirti, ir ne vieną kartą. Būdavo, atsikeli naktį, nes dreba lova. Buvo ir kartų, kai iš lentynų krito daiktai, bet stipresnio nei 3,4 balų pagal Richterio skalę nepatyriau. Vis dėlto, tai gan stipriai lemia architektūrą. Tai mane nemažai ir nustebino. Miestai pilni aprūdijusių, sudrėbtų iš betono pastatų. Galvojau, jog jie pastatyti prieš šimtą metų, bet pasirodo – jie gan nauji. Tiesiog, praeityje buvo nemažai stiprių žemės drebėjimų, tad japonams nebesvarbu, kaip tie pastatai atrodo. Jie žino, jog tai per keletas sekundes gali pavirsti į betono krūvą ir nieko daugiau.

Japonai stebina vakariečius savo tradicijomis ir normomis. Gal gali papasakoti apie tai?

Pavyzdžiui, bučiuotis viešumoje jau tapo priimtina, tačiau pamatyti japonų porelę,susikibusią už rankų, vis dar laimės reikalas. Išsipūsti nosį prie kitų žmonių, ne šeimos narių, yra gan nemandagu, nors pradėti valgyti, nelaukiant kitų, yra normalu. Vakariečiams nederėtų įsmeigti valgymo lazdelių statmenai į ryžių dubenėlį – tai daroma tik per laidotuves ir minėjimus – tam, kad mirusiojo siela galėtų iškart valgyti jam skirtus ryžius. O ir vizitinę kortelę bei pinigus reikėtų laikyti ir perduoti abiem rankomis – mandagumo ženklas. Be to, Japonijoje nederėtų tiesiai šviesiai sakyti, kad kažkam nepritari. Teks pasikaustyti ištverme ir labai mandagiai pasakyti, kad galbūt tu mąstai kitaip ir, ko gero, tai vienas iš tų atvejų. Bet man visos šios keistenybės – dalis mano susižavėjimo šia šalimi. Beje, dar vienas įdomus faktas, kuris nutiko ir man pačiai. Po išsiskyrimo su savo vaikinu japonu, jis aplankė mane ir parodė, jog pasitrumpino plaukus. „Nusikirpti neišdrįsau, bet gerokai pasitrumpinau. Atsiprašau“,- pasakė jis. Pasirodo, japonai atsiprašydami kartais nusiskuta plaukus, o merginos – pasitrumpina. Tai buvo dar vienas pavyzdys, kad tradicijos vis dar stipriai susipynusios su moderniu japonų gyvenimo būdu.