Tarpukario sportas: už idealus, už tautą, už universalumą (V dalis)

Prezidento Antano Smetonos laikais buvo ypač vertintas tautiškumas, meilė tėvynei, sveikas kūnas ir sveika gyvensena. Mokyklose vykdavo grupinės gimnastikos mankštos.

Visi skatinti sportuoti, tad ir šio laikotarpio sportininkų prizuose dažnai būdavo vaizduojami senovės Romos laikų atletai. Sportininkai turėjo būti „guvūs“ ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų – tapti „ambasadoriais“.

Sportininko idealas

1937 m. lietuvių krepšininkų, tenisininkų ir politikos atstovų delegacijai lankantis pas išeivius JAV, vietinių jie buvo sutikinėjami, dalyvavo renginiuose ir kelete varžybų. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkės Justinos Minelgaitės, į tokias delegacijas būdavo atrenkami tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys asmenys. Esą visi į JAV vykstantys sportininkai privalėdavo mokėti šokti ir dainuoti. Tai buvo dalis jų misijos už sporto aikščių – pristatyti Lietuvą. „Užslėptieji“ sportininkų talentai paaiškėdavo rengiamų specialių atrankų metu. 

 „Vienas tokių atvejų „sumirgėjo“ ir spaudoje. Čikagoje Amerikos lietuviai suruošė atvykėliams priėmimą. Krepšininkams buvo „supiršliautos“ 12 gražių merginų, kurios vakarėlio metu atvykėlius turėjo linksminti ir pamokinti šokti. Tada ir paaiškėjo, kad lietuviai sportininkai ir patys gerai moka šokti, ir ne tik tautinius, bet ir amerikietiškus šokius“, – teigė pašnekovė.

Išeiviai „legionieriai“ – savi

Lietuvai Nacionalinėje krepšinio rinktinėje 1937 m. ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatuose atstovavo iš JAV pakviesti išeiviai. Daliai kaimyninių šalių tai nepatiko, tačiau ne Prezidentui.

Pasak Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vadovo Arvydo Jakšto, tarpukario Lietuvos krepšinio rinktinėje buvo net šeši JAV gimę išeiviai – Juozas Jurgėla, Vytautas Budriūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Mykolas Ruzgys ir Pranas Lubinas. Jis taip pat pažymėjo, kad dėl išeivių dalyvavimo rinktinėje buvo kilę protestai dar 1937 m., kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio čempionatą. 

„Legionierius“ Pranas Lubinas (Frank Lubin) Lietuvoje pakėlė krepšinio lygį, pats žaidė rinktinėje, dalyvavo Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938m.

 „1936 m. jį Berlyno Olimpinėse žaidynėse sutiko Lietuvos atstovas Jonas Vailokaitis ir pakvietė sudalyvauti Europos krepšinio čempionate lietuvių krepšinio komandos sudėtyje. Šis sutiko ir ėmė lankytis Lietuvoje. Komandą jis stiprino ne tik žaidimu, bet ir patarimais“, – pasakojo ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad dvigubos pilietybės klausimai aktualūs tik šiandien, o anuomet atstovauti savo šaliai buvo natūralu. Esą išeivius emigrantus lietuviai noriai priimdavo, tad jiems nereikėdavo įrodinėti, ar yra dar ir kitos valstybės piliečiai.

„198 cm ūgio vidurio puolėjas ir JAV rinktinės kapitonas P. Lubinas turėjo ir JAV pilietybę. Matyt tuomet į dvigubą pilietybę žiūrėta daug laisviau. Jei žaidė už Lietuvą, vadinasi turėjo ir Lietuvos pilietybę“, – teigė muziejininkė J. Minelgaitė pridurdama, kad krepšinis Berlyno olimpinėse žaidynėse buvo pirmąkart patekęs į olimpinių sporto šakų sąrašą, o Lietuva į Berlyną nekviesta dėl nesutarimų dėl Klaipėdos krašto. 

Dėl svetimšalių – kitos valstybės piliečių, nesvarbu kokios jie būtų tautybės, Lietuvos įstatymai numatė labai aiškias taisykles – ir įsidarbinimo, ir dėl gyvenimo šalyje.

Visi į tautinę olimpiadą

Praėjus beveik dviems nepriklausomybės dešimtmečiams, lietuviai sumanė dalyvauti ne tik tarptautinėse, bet ir jėgas išmėginti Tautinėje olimpiadoje. 

1938 m. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada vyko liepos 17-31 dienomis dviejuose miestuose – laikinojoje sostinėje Kaune ir Klaipėdoje. Gausiausia buvo Latvijos delegacija – 65 sportininkai ir 57 turistai. JAV delegaciją sudarė 24 atletai, Vilniaus krašto – 24, Didžiosios Britanijos – 9, Brazilijos – 3. Iškilmingame Tautinės olimpiados atidaryme dalyvavo per 10 tūkst. žmonių.

Tautinėje olimpiadoje jėgas išmėgino lengvaatlečiai, boksininkai, sunkumų kilnotojai, futbolininkai, tinklininkai, plaukikai, lauko ir stalo tenisininkai, šauliai, žirgų sporto entuziastai, buriuotojai, irkluotojai, dviratininkai, lakūnai, sklandytojai, aviamodeliuotojai. Sporto šaka tuomet laikyti ir tautiniai šokiai.
„Dalis vandens sporto rungčių vyko Kaune, Nemuno saloje įrengtame baseine ir prie Vytauto bažnyčios. Irklavimo ir buriavimo varžybos vyko Klaipėdoje”, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

 „Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros sodelyje Kaune iki spalio pabaigos veiksiančioje Tautinės olimpiados ekspozicijoje viena iš nuotraukų vaizduoja iš Vilniaus Nerimi laikinąją sostinę pasiekusius irkluotojus. Tačiau yra ir kita nuotrauka, kurioje komanda pasitinkama Kauno geležinkelio stotyje su didžiausiu glėbiu gėlių ir gausybe sveikinančių lietuvių. Tad ar jie iš tiesų atplaukė baidarėmis, lieka neaišku. Bet kokiu atveju jie pasitikti nepaprastai džiugiai, o Vilniaus Lietuva dar neatgavusi“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, dalis vilniečių atvažiavo traukiniu, o kita dalis galėjo ir atplaukti. Jie pakartojo grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionę iš Vilniaus į Kauną, vykusią XIX amžiaus pabaigoje. 

Diplomatiniai santykiai su Lenkija jau kelis mėnesius buvo užmegzti, tarp šalių priešiškumo neliko. Vilniečiai jau galėjo atvykti laisvai. Demarkacinę pasienio liniją jie kirto legaliai.

„Iki tol tarp šalių vykstantys diplomatai turėdavo pasienyje iš vieno vagono persėsti į kitą. Traukiniai pasienio nekirsdavo iki pat 1938 m. vidurio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė pridurdama, kad iki tol pasitaikydavę, kad eidami į šokius žmonės nelegaliai kirsdavo ir pasienį.

 „1938 m. Tautinės olimpiados medaliai gaminti Šveicarijoje. Kiti dažniausiai būdavo vietinės gamybos arba estų“, – teigė A. Jakštas, pridurdamas, kad daug prizų tautinėje olimpiadoje buvo įsteigę ir Amerikos lietuviai.

Už mėgėjišką universalumą

Sportininko idealą formavo tautiškumas ir žaidimas ne dėl pinigų. Profesionalizmas buvo smerkiamas. J. Minelgaitės teigimu, gavęs bet kokį piniginį prizą sportininkas imtas vadinti profesionalu, kuriam jau ne vieta mėgėjų sporte, ir kuriam grėstų diskvalifikacija už dalyvavimą Olimpinėse žaidynėse. Esą prizas tarpukariu vertintas kaip dvasinis atlygis, paskatinimas tolimesnėms kovoms. 

To meto sportininkai nebuvo tik vienos kurios nors sporto šakos atstovais. Jie puikiai „valdydavo“ net tris sporto šakas. Gabiausi universalai buvo futbolininkai.

 Stasys Šačkus buvo lengvaatletis, krepšininkas, o vėliau ir teisėjas. Vladas Dzindziliauskas žaidė futbolą, krepšinį, stalo ir lauko tenisą, ledo ritulį. Steponas Darius užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletika.

Tinkamo darbdavio ir miesto glėbyje

Geresnius sportininkus stengtasi įdarbinti Kaune, pavyzdžiui, fabrike, kad jie neišvažiuotų į mažesnius miestelius. Dėl to tarp klubų buvo didelė konkurencija. Šie stengdavosi pervilioti talentus ir jiems sudaryti geras gyvenimo sąlygas. A. Jakšto teigimu, po 5 litus sportininkams skirdavo Žydų bankas. 

Parodos kuratorės teigimu, ankstyvuoju laikotarpiu visoje Lietuvoje veikusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga turėjo daug skyrių ir klubų ir konkuruodavo su kitomis sąjungomis. Pavyzdžiui, Joniškyje veikę du klubai tarpusavyje ir konkuruodavo dėl žaidėjų.

„Patys klubai iš ko mokėti neturėdavo, taigi skatinta žaisti iš idėjos, o ne už pinigus. Vadinasi, norėdamas žaisti turi ir kažkur dirbti, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė. – Ar tikrai jie dirbdavo? Čia kaip mūsų krepšininkai šiandien studijuoja. Sportininkus įdarbindavo tokiuose fabrikuose, kurių savininkai suvokia sporto reikšmę".

Didieji fabrikai patys turėdavo sporto klubus. Sportininkus vienijo Cemento fabrikas, „Kotono“ kojinių fabrikas, „Kauno audinių“ šilko fabrikas, „Silvos“ tekstilės fabrikas, tekstilės gamykla „Lima“ (vėliau – „Drobė“), „Maisto“ fabrikas, „Inkaro“ gumos fabrikas. Jų komandos žaisdavo tarpusavyje, o geresni žaidėjai vėliau patekdavo ir į geresnius klubus.

Kaip pavyzdį parodos kuratorė įvardino Stepono Garbačiausko „sugebėjimus“ – 1925-1930 m. dirbdamas Argentinos konsulato Kaune sekretoriumi šis spėdavo dar ir palošti.

 Visų universalų sugebėjimai buvo panašūs. Tiesa? Deja, 1940 m. Lietuvai pakliuvus į sovietų glėbį, sportininkų keliai išsiskyrė – vieni pabėgo į Vakarus, kiti buvo ištremti į Rytus.

Nerijus Drochneris

Nuotraukos: IstorinePrezidentura.lt ir kt. 


Šis straipsnis - tai ciklo apie tarpukario sportą penktoji dalis. Taip pat rašėme:

Su tarpvalstybiniais tarpukario laikotarpiu iškovotais lietuvių sportininkų prizais lankytojai kviečiami susipažinti Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veikiančioje parodoje „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“, kuri užima visą pirmą aukštą – keturias sales.Paroda veikia 2011 m. rugpjūčio 30 d. – 2012 m. gruodžio 31 d.

Paroda Lietuvos sporto muziejuje Kaune veikia nuolat.

Ir stok už garbę Lietuvos, Istorinė Prezidentūra, Kauno Prezidentūra, Lietuvos sporto muziejus, tarpukario Lietuva, tarpukario sportas

Naujausi komentarai
nepatikesit :D
2011-09-10, 22:27
va aplankiau parodą toj prezidentūroj, ir ką sužinojau. o gi tai, kad tokio Kauno Šančių sporto klubo "Kovas" talismanu buvo meškutis. Tai dar nieko. Futbolo komanda jam davė originalų vardą - Fetišas.
varge
2011-09-07, 12:49
va kaip anksčiau pykosi lenkai su lietuviais, tai taip ir dabar ardosi.
jo
2011-09-06, 20:01
gerai čia lietuviai sulošė su tais išeiviais. kaži lenkai ir latviai panašiai elgėsi?
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai
 
 
 
 
 
 
 
create gmail account gmail sign in www.gmail.com gmail sign in