Mano butikas – vieša asmeninė erdvė (Interviu, Foto)

Turėti savo butiką ir prekiauti vintažiniais drabužiais, rankų darbo aksesuarais – daugelio mada besidominčių jaunų žmonių svajonė. Ją įgyvendinusieji dalijasi savo patirtimi, patarimais ir džiaugsmais, gyvenančiais už kas rytą atveriamų savos parduotuvėlės durų.

Čia jums papasakosime Vilniaus senamiestyje butiką „Šarka“ atsidariusios Justės ir Amerikoje vintažines turinčių Elsie ir Jill istorijas. Jos sako, kad, taip, turėti savo vintažinę – nerealu, tačiau kartais susiduriama su problemomis, kurias kitiems sunku net įsivaizduoti.

Iš kur butikuose atsiduria visi tie nuostabūs daiktai?

„Red Velvet“ savininkė Elsie sako, kad daugelis žmonių ją įsivaizduoja kasdien ieškančią įvairiose vietose vintažinių drabužių, tačiau ji juos perka urmu, o tada atsirenka tinkamus parduoti: „Praėjusiais metais nusipirkau daugybę kilogramų drabužių, tarp jų radau tiek aukselių, kad užtenka iki šiol.“ Mergina taip pat priima žmonių atneštus drabužius, aksesuarus. Žinoma, ne visus, tik tuos, kurie tikrai puošia jos parduotuvėlę. Savo kuriamame tinklaraštyje ji skelbia ieškanti žmonių, išsikraustančių gyventi į kitą vietą, darančių remontus, žodžiu, norinčių atsikratyti seno inventoriaus, ir siūlo kai kuriuos daiktus ar drabužius priglausti „Red Velvet“. Elsie užsimena, kad tik patyręs vintažo supirkėjas žino geras kainas, ko tiksliai jam reikia, pajaučia, ko dažniausiai ieško jo pirkėjai, kurie modeliai populiariausi jų tarpe ir pan. Ta patirtis ateina su laiku.

Merginos bičiulė, butiko „Lune Vintage“ savininkė Jill, sako, kad keturias dienas per savaitę ji praleidžia medžiodama tiek internete, tiek senuose namuose, tiek įvairiose sendaikčių krautuvėse, turguose ir pan. Ji taip pat perka, kaip ir jos draugė, daiktus urmu. Pavyzdžiui, kartą, pasakojo Jill, ji nusipirko didžiulį maišą bižuterijos, ir tarp įvairiausių beverčių menkniekių ji rado du deimantinius žiedus. Dar vienas merginos medžioklės plotas – įvairiausios labdaringos organizacijos. Pasak Jill, ten besilankantys žmonės ieško naujų drabužių, nenori rengtis senoviniais, tad kas lieka ji mielu noru priglaudžia savo butike. Mergina pataria įdėti skelbimą į laikraštį, kad superkate vintažą, nes tai, pasak jos, tikrai veiksminga.

„Šarką“ kartu su mama prižiūrinti Justė apie tokį verslą svajojo septynerius metus, kuomet dar studijavo VDA kostiumo dizainą. „Visa laiką mėgau daiktus, jau nugyvenusius savo gyvenimus. Mama turėjo dailės saloną ir taip pat buvo pamišusi dėl sendaikčių. Galų gale suvienijome jėgas ir atidarėme Šarką.“

Prasidėjus daiktų medžioklei, pasak Justės, labiausiai padėjo pažįstamų žmonių, ypatingai menininkų ratas. „Šarką“ jos įkūrėja nevadina vintažine, nes čia parduodami ir dvejų metų senumo žmonių atnešti daiktai, ir rankdarbiai, ir Justės senelio architekto išsaugoti baldai, paveikslai iš palėpės, ir jos pačios siūti drabužiai. Kaip sako Justė, jų butike yra daiktų, atkeliavusių čia 100 skirtingų kelių, atsirinktų pagal tai, kas jiems gražu ir tinkama „Šarkai“.

Ar interjeras svarbus vintažinei?

Daug metų internetinį butiką turėjusi Elsie, sumaniusi suteikti jam fizinį pavidalą, įsivaizdavo savo vintažinę kaip didžiulę asmeninę spintą. Apsipirkinėdama mieluose butikuose, mergina pastebėjo vieną minusą – juose viskas per daug sugrūsta. Tad „Red Velvet“ ji suteikė daug erdvės, daiktus ir drabužius sudėliojo palikdama tarp jų didelius tarpus. „Tokiu būdu kiekvienam iš jų atitenka didesnis dėmesys“, – sako Elsie. Savo butiko interjero įkvėpėjais ji laiko savo močiutę ir serialą „Mad Men“.

„Lune Vintage“ įkūrėja Jill sako, kad kartą per mėnesį savo parduotuvėlės interjerui ji suteikia vis kitą akcentą: „Taip aš nustebinu savo klientus, jų reakcijos man teikia didžiulį pasitenkinimą.“ Mergina butiką įrengė galvodama apie „Bohemijos“ krištolą ir apšiurusį pajūrio namelį su saulės nublukintomis sienomis ir besiplaikstančiomis užuolaidomis. „Tai natūralus, jaukus, be priekaištų, tačiau tuo pačiu maištingas, su rokenrolo dvasia. „Lune Vintage“ – tarsi mano vidinis pasaulis“, – pasakojo Jill. Jos butikas labai mažytis. Iš pradžių mergina turėjo dėl to problemų, nes nebuvo pratusi tinkamai išdėlioti savo prekes. Tačiau vėliau suprato, kad maža erdvė leidžia atsiskleisti gebėjimui tinkamai ją dekoruoti. Svarbiausia, kaip sako Jill, atsirinkti daiktus. Pirmiausia – reikia keisti kolekcijas keičiantis oro temperatūrai. Stebėti, kas populiaru tarp klientų, ko jie klausinėja ir stengtis, kad tie daiktai atsidurtų salėje. Galima kartais išdėlioti gražų indų servizą, o vėliau jį pardavus vietą užleisti senovinių rėmelių kolekcijai ir pan.

Justė, eidama iš paskaitų Šv. Mykolo gatvele, nuolat pastebėdavo patalpas gražiomis autentiškomis lubomis. Tad subrendus iki galo „Šarkos“ idėjai, ji jau žinojo, kokių patalpų nori. Laimei, jos kaip tik tuo metu buvo nuomojamos. Justės vyras architektas, o ji ir pati dekoratorė, tad problemų įrenginėjant butiką jiems tikrai nekilo. „Šarką“ puošia senelio išsaugotas antikvarinis fotelis, toršeras ir netgi kėdė iš legendinio Kauno restorano „Tulpė“, kurią vis kas nors nori įsigyti. „Butiką įrengėme labai asmeniškai, čia ateinu pailsėti nuo kitų darbų ir rūpesčių“, – sako Justė.

Internetas ir vintažas – geri draugai?

Elsie sako, kad „Red Velvet“ konkurentų neturi vien jau todėl, kad kiekviename butikę vis kitos prekės: „Žmogus, ieškantis gražios močiutės jaunystės laikų suknelės, pereis visus vietinius butikus, kol ras tai, kas jam patinka.“ Žinoma, dėl savo klientų bet kuriuo atvejų reikia stengtis, kad tavo vintažinė jo maršrute būtų pirmoji. Paklausta apie prekybą internetu mergina sako, kad didesnį pelną neša parduotuvėlė, nes ypač moterys, prieš įsigydamos drabužį, mėgsta jį pasimatuoti. Beje, atnaujinti e. parduotuvę užtrunka visą diena, nes reikia nufotografuoti drabužius, tada nuotraukas sukelti į internetą ir pan. O atnaujinti parduotuvės kolekciją prireikia maždaug valandos, tačiau, pasak jos, turėti butiką ir virtualioje erdvėje labai svarbu, ir reikalinga verslui.

„Lune Vintage“ savininkė pasakojo, kad internetinė erdvė padėjo jos butikui susirasti daug draugų ir klientų, pritraukti rankdarbius kuriančių žmonių. Pasak jos, dabartiniame pasaulyje žmonės visko ieško internete, tad ir susidaro pirmą įspūdį apie tavo vintažinę: „Kartais sėdžiu labai ilgai prie kompiuterio, kol sumanau kažką, kas sudomins vintažo mylėtojus, ne tik tuos, kurie perka, bet ir tuos, kurie nori parduoti savo daiktus. Pastaruosius aš taip pat labai vertinu.“

„Šarkos“ savininkei internetas nėra erdvė, kurioje ji maloniai leidžia laiką. Justė mano, kad jos butiko lankytojų auditorija daug laiko neskiria naršymui internete, o kai kurie galbūt visai to nedaro. Justei tai ir „Šarką“ iš kitų Vilniaus butikų išskiriantis bruožas, kurių vieni labiau orientuoti į stilingą jaunimą, kiti į turtingesnius žmones, kuriems reikalingi žymių dizainerių drabužiai ir t. t. „Žinoma, kaip ir visi, turime įvairiausių klientų, ir jais visais labai džiaugiamės bei turime, ką jiems pasiūlyti, internete taip pat skelbiame „Šarkoje“ organizuojamus renginius, pasibuvimus, naujienas…“, – sako Justė. Jos manymu, internetinė parduotuvė dėvėtiems, vintažiniams drabužiams nėra tinkamiausias sprendimas, nes tai daiktai, kuriuos reikia matuotis, paliesti, juos pajausti. Tai, pasak jos, labiau tinka moderniam, naujam drabužiui.