Pasakų kraičiu nešina poetė, dainininkė ir žurnalistė Indrė Valantinatė kaskart sugrįžta į kasdienybę pasakoti naujų istorijų.
Ką tik išleidusi naują poezijos knygą „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ jauna moteris dalinasi savo įspūdžiais apie realybės nestokojantį pasakų pasaulį, intelektualią muziką ir poeziją.
Kieme į konteinerį įsodinęs
rankas pusamžis vyras.
Palmės. Saulė. Vandenynas.
Ant purvinų jo marškinėlių.
Spalvotas užrašas ragina:
Follow your dreams.
Nuo pirmosios knygos „Žuvim ir lelijom“ išleidimo praėjo penkeri metai. Kokios patirties ar kūrybinės išminties įgavai per šiuos metus?
Man sunku objektyviai įvertinti savo pačios raidą ir vystymąsi. Pokyčių tikrai buvo, ir nemažai. Dar nesijaučiu nurimus, negaliu lyg iš šalies pažvelgti į pastarųjų metų įvykius ir pasakyti, kaip ir kas mane pakeitė. Žinoma, kūryboje nelabai pasislėpsi, nes joje viskas atsispindi.
Intelektualus ir melancholiškas moteriškumas Tavo poezijoje sunkiasi tarsi medus iš korio. Antroje Tavo knygoje dar daugiau „aš“. Eilėraščiai skamba lyg trumpos išpažintys. Koks Tavo pačios santykis su nuosavais eilėraščiais?
Taip, „Pasakose“ daugiau manęs pačios, bet net man ar geriausiems draugams būtų sunku įvardinti ir pasakyti, kas kam ir apie ką yra kalbama konkrečiame eilėraštyje. Net ir pačios asmeniškiausios mano patirtys, tapusios eilėraščiais, nėra grynos: viskas persipynę ir susinarplioję.
Tavo knygoje „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ ryškų leitmotyvą užima miško žvėrys. Kodėl būtent žvėrys, o ne princesės, kaip įprasta mergaitėms?
Todėl, kad iš mergaitės aš jau virtau arba vis dar virstu jauna moterimi. Princesiškas mano etapas baigėsi gana anksti – kokių vienuolikos, dvylikos metų. O įvairių žvėrių kaukes eilėraščiams tik paskolinu: žvėrys eilėraščiuose nėra tie patys žvėrys kaip pasakose. Tai tik karnavalas, o kiekvienas skaitantysis gali imti ir pažiūrėti, kas gi po ta kauke slepiasi.
Iš kur atsiranda personažai? Eilėraščiuose personažų gyvenimai kuriami lipant kiekviena eilute žemyn
Iš visur. Didžioji jų dalis – realiai egzistuojantys, kai kurių net vardai atitinka, dar kiti – akimirkos, tiesiog nepraslydusios pro mano akis. Visa kita – vaizduotė ir interpretacijos.
Kaip manai, ar galima būtų atskirti moterišką ir nemoterišką poeziją? Jei taip, kuo jos skiriasi?
Natūralu, kad moteris bei vyras mato, jaučia gyvenimą ir jame pasitaikančias situacijas skirtingai. Be to, visa priklauso ne tiek nuo lyties, kiek nuo amžiaus, patirties, užsiėmimo, vertybių ir kt. Dažniausiai, perskaičius eilėraštį, aš galiu pasakyti – jį parašė vyras ar moteris. Taip pat ar eilėraštis sukurtas jauno, ar brandaus amžiaus žmogaus ir t. t. Moteriška poezija nuo vyriškos dažnai skiriasi savo tematika, jausmingumo kiekiu ir išraiškos būdais. Tačiau tuo man ir patinka poezija, kad čia nėra jokių taisyklių.
Esi ne tik poetė, bet turi ir puikų balsą: dainavai G. Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, dalyvavai LRT projekte „Dainų dešimtukas“, buvai surengusi savo solinį koverių vakarą. Kodėl Tavęs nesimato didžiojoje scenoje?
Manau, būtent todėl, kad Dievulis man nepridėjo talento kurti muziką, o daryti vidutiniško projekto vien dėl to, kad daryti, – nematau tikslo. Nuo mažens klausau daug muzikos ir esu reikli jos kokybei. Pasaulyje yra sukurta tiek daug puikios muzikos, kad tie, kurie nekuria, turi galimybę bent jau savaip interpretuoti sukurtąją muziką. Žinoma, tai nėra labai originalu. Be to, mano pasirinktos atlikti dainos – gana specifinės, netinkančios masėms. Matyt, nebuvau pakankamai drąsi ir atkakli, kad surasčiau savo nišą.
Lietuvoje kol kas karaliauja pop muzika ir vis plačiau plinta DJ‘ų virusas. Kokia vieta, tavo nuomone, lieka intelektualiajai muzikai?
Intelektuali muzika Lietuvoje man pirmiausia siejasi su klasika. Taip, mes turime tikrai aukšto lygio muzikantų, kurie padaro sėkmingas karjeras užsienyje.
Ar manai, kad galioja stereotipas, jog grožis gali moteriai padėti prasiskinti kelią į sėkmę? Ar protas grožiui yra tinkamas sąjungininkas?
Protingam žmogui grožis tikrai nepakenks. Tiesa, vien tik grožis be proto tampa beprotišku grožiu, kurio derėtų pasisaugoti . Beje, poezija ir grožis turi vieną bendrumą – abu itin subjektyviai vertinami.
Proto ir kūrybos sintezė. Ar kartais protas netrukdo kūrybinei laisvei, fantazijai ir pan.?
Trukdo tokie jausmai kaip baimė, nepasitikėjimas ir kt., tada protas ir padeda juos nugalėti, įveikti. Poezija yra jausmas, tačiau tik racionaliai panaudojant kalbą, žinant jos taisykles ir kitus dalykus tas jausmas virsta poezija. Kuo kokybiškesnė proto ir jausmo sintezė, tuo stipresnis tampa kūrinys.
Kas tau svarbiausia klausant dainos – tekstas, muzika ar kažkas daugiau?
Ir tekstas, ir muzika man yra vienodai svarbūs. Jeigu tiek žodis, tiek melodija papildo vienas kitą, yra sukurti taikliai, nuoširdžiai ir kokybiškai – dovanoja klausytojui progą pajausti „kažką daugiau“.
Menas ir melancholija – ar tai neatskiriami dalykai? Kaip tu manai, kur gimsta mūzos? Kur Tu jų ieškai? Ar Tau jas atneša žvėrys iš miško?
Turiu daug mūzų, tačiau dažniausiai aplankančios vardas – Kasdienybė ir mane supantys žmonės. Specialiai niekad neieškau, nes nemanau, kad pavyktų.
Ne paslaptis, kad poezija nėra itin populiarus literatūros žanras Lietuvoje. Gal turi savo teoriją, kodėl taip yra?
Kitose šalyse proza irgi turi kur kas daugiau gerbėjų nei poezija. Tai natūralu, nes: a) tai yra labai subtilus ir subjektyvus žanras, kurį išties nelengva „virškinti“ pavargus ar paskubom, b) yra prirašyta daugiau blogos negu geros poezijos ir, svarbiausia, c) rasti laiko poezijai šiuolaikiniam žmogui yra prabanga.
Koks (-ia) Tavo mėgstamiausias (-ia) poetas (-ė)?
Mano poezijos deivė – Vislava Šimborska. Žavi jos gebėjimas įžvelgti esmę ir tai, kaip ji randa būdų visa tai išsakyti.
Mėgsti pasakas? Kuri pasaka iš vaikystės tau paliko didžiausią įspūdį?
Taip, labai. „Pasaulio pasakų“ serijos knygos mano lentynose užima gana pagarbią vietą. Pati mėgstamiausia – H. C. Anderseno „Undinėlė“, nes „giliausiai“ užkabino.
Apie ką būtų tobula pasaka ir kokia būtų jos pabaiga?
Su daugybe įveiktų išbandymų, o pabaiga, banalu, bet kažkas panašaus į „ilgai ir laimingai“.