Kosmosas, futurizmas, avangardas – žodžiai puikiai apibūdinantys šiandieną, taip pat ir miestą, kuriame gyvenu, Barselona. Šį kartą norėčiau pristatyti keletą tokių vietų, kurios negalėtų būti įvardintos kitaip kaip kosminėmis.
Taigi mano „kosminė Barselonos odisėja” prasidėjo kai eilinį kartą važiuojant dviračiu prie jūros, sugalvojau truputį pakeisti maršrutą ir pasukti į vieną iš daugelio, iš pažiūros vienodai atrodančių, pajūrio gatvelių. Mat šios gatvelės gale matėsi kažkoks parkas, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi. Parkas vadinasi „Parc de la Barceloneta”. Tai vienas iš daugelio pajūrio parkų, kuris, kaip ir nurodo pavadinimas, yra Barcelonetos rajone, visai nedaug nutolęs nuo centrinio Barselonos paplūdimio. Pats parkas nepaliko ypatingo įspūdžio, tačiau vienas dalykas, kurį ten išvydau sukėlė keistų minčių. Tai buvo apskritimo formos asfaltuota aikštė, apsupta vienodais atstumais vienas nuo kito nutolusių, tarpusavyje sujungtų, keleto metrų aukščio metalinių stulpų.
Atsistojus to apskritimo viduryje apėmė gana keistas jausmas, tarsi tai būtų vieta, skirta kosminės energijos generavimui ar kažkokiems kitiems antgamtiškiems tikslams. Nes nepaisant to, kad viskas yra labai atvira ir metalinės konstrukcijos supančios apskritimą yra gana minimalios, jaučiausi labai maža ir atribota nuo išorės. Tai davė man beprotišką mintį, kad ši vieta galėtų būti kuo puikiausiai pritaikyta kaip skraidančių lėkščių nusileidimo-pakilimo aikštelė… Kodėl gi ne? Tačiau iš tiesų šis objektas yra šioje vietoje stovėjusio ir 1989 sunaikinto gamtinių dujų fabriko vandens kaupyklos rėmas, 1868 suprojektuotas inžinieriaus Claudio Gil Serra, ir atstatytas 1996, kuomet buvo įkurtas šis parkas.
Faktai – „Parc de la Barceloneta” suprojektuotas architektų Jordi Henrich Monràs, Olga Tarrassó Climent, atidarytas 1996, atviras ištisus metus, kiaurą parą.
Vadovaudamasi ta idėja, jog tai visgi galėtų būti skraidančių lėkščių nusileidimo-pakilimo aikštelė, nusprendžiau paieškoti ir daugiau tokių panašių, „ufonautams pritaikytų vietų” ir pasidaryti sau mini „kosminę odisėją” Barselonoje. Kitas mano atradimas buvo dar įspūdingesnis. Atrastas važiuojant namo namo nuo jūros ir pasiklydus dangoraižių rajone Poblenou. Tai buvo dar vienas parkas, kurio pavadinimas „Parc del centre del Poblenou”. Tik šį kartą situacija buvo visiškai kitokia, nes tai nebuvo vienas nepaaiškinamos paskirties objektas pajūrio parke, tai buvo ištisas kosminio dizaino parkas…
Parkas apsuptas aukšta betono siena su iliuminatoriaus formos langais į gatvę. Įėjus vidun į akis krinta tai, kad viskas yra labai futuristiška. Galėčiau tai įvardinti parku iš ateities, daug metalo konstrukcijų ir spalvotų augalų, padedančių sudaryti įspūdį, jog esi kažkokioje nežemiškoje vietoje. Negalėjau patikėti savo akimis: kosminio dizaino parkas patalpintas tarp dangoraižių, kurie dėl to taip pat tampa įdomiu objektu kaip keistų formų stiklo ir plieno kalnai. Gudrus urbanistinis triukas: kaip sukurti miesto iš ateities iliuziją? Tarp dangoraižių įkurti avangardinį parką!!! Likau visiškai sužavėta.
Pats parkas yra neįprastas jau tuo, kad jis susideda iš trijų mažesnių. Užėjusi pro artimiausius vartus iš karto patenku į visiškai keistą erdvę: daug žalumos ir keistų metalinių konstrukcijų, kai kurios iš jų man priminė gigantiškus krepšinio stovus (aš juk iš Lietuvos), nes šalia išties buvo įrengtos krepšinio žaidimo aikštelės. Tačiau per žalumos gausą jų iš pradžių nepastebėjau ir pirmasis įspūdis buvo tas, kad Barselonoje yra ne tik „skraidančių lėkščių nusileidimo-pakilimo aikštelė”, bet ir vieta, žaisti kosminį krepšinį! Neįtikėtina!
Viskas tuo nesibaigė, o tik prasidėjo: truputį atsigavusi nuo idėjos apie kosminį krepšinį ėjau toliau ir sekantis objektas, kuris mane ne mažiau nustebino buvo „Pasaulio krateris”(„Cràter-pou del món“), kurio spirale nusileidusi žemyn aptikau kažką panašaus į šulinį su dangčiu, pakėlus kurį nustebau dar kartą, nes vietoj vandens, kas buvo labiausiai tikėtina, ten buvo… Televizoriaus ekranas!!! Kas galėtų patikėti. Taip pat ten buvo (ir tebėra) dvi metalinės kėdutės ir šiukšlių dėžė.
Kadangi kaip tik tąkart buvau su draugu, tai buvo tiesiog tobula vieta pasėdėti ir maloniai praleisti laiką iš kraterio dugno grožintis spalvota parko augalija ir įvairiaformiais dangoraižiais, o gal reikėtų sakyti, stiklo ir plieno kalnais. Turiu pasakyti, kad, žinant, jog esi pasaulio kraterio dugne, į galvą vėl prilindo minčių apie šios vietos nežemišką paskirtį… Juk tai galėtų būti ta vieta, kur galima komunikuoti su kitų pasaulių gyventojais, naudojantis šulinyje paslėptu televizoriumi (o gal tai koks nors tarpgalaktinės komunikacijos prietaisas, kuris žmonėms atrodo kaip televizorius šulinyje). Būtų labai įdomu, tačiau kadangi mums ten būnant nieko tokio neįvyko, išlipę iš kraterio patraukėme į kitą parko dalį.
Tai buvo žalumos oazė, daugybė medžių ir įvairiausių kitokių augalų, malonumas akiai ir nosiai, margaspalvių žiedų jūra, skleidžianti malonų aromatą. Ši parko dalis alsuoja ramybe, nepaisant to, jog parkas išsidėstęs keleto didelių gatvių sankirtoje. Čia daug įvairių formų pavėsinių, kurios padarytos metalines konstrukcijas apželdinus vijokliniais augalais; metalinių stulpų, kurie atrodo tarsi iš žemės trykštančios versmės, su gėlių vainikais. Pasivaikščioję po šią parko dalį, atsitiktinai pamatėme jos pavadinimą – „Dangaus lizdai ir šuliniai” („Nius i pous dels cels“) – tiksliau tokios vietos ir neapibūdinsi, nes ramybės ir žalumos kombinacija šioje parko dalyje tarsi nukelia į dangiškuosius Edeno sodus. „Iš pragaro į rojų, iš rojau į žemę…” – kaip kažkada dainavo viena lietuviškos popmuzikos grupė. Tai taip ir mūsų kelionė po šį futuristinį parką prasidėjusi tuo, jog nusileidome į „Pasaulio kraterį”, vėliau patekome į „Dangaus lizdų ir sodų” oazę ir iš ten atgal į žemiškąjį pasaulį, tik vėlgi kiek kitokį…
Trečioji parko dalis buvo nemažiau įspūdinga už dvi pirmąsias. Pirmas vaizdas, įėjus pro aprūdijusio metalo vartus, buvo tas, kad čia tiek daug medžių, kad nėra vietos žmonėms. Po keletos akimirkų paaiškėjo, kad priešais mus, tiesiai už tų medžių (ką supratome, tik kai nusprendėme juos apeiti), yra apvali aikštė išklota linksmomis plytelėmis. Ši vieta truputį priminė, tą „skraidančių lėkščių nusileidimo-pakilimo aikštelę”, apie kurią minėjau kiek anksčiau, tačiau tuo pat metu ši vieta buvo ir visai kitokia labai žemiška, jauki… Gal dėl to. kad ji buvo apsupta būtent tų medžių, gluosnių, su iki pat žemės nusvirusiomis šakomis, kurios tarsi užuolaida atskirianti esančius šioje aikštėje nuo viso likusio pasaulio. Kaip vėliau paaiškėjo, ši aikštė vadinasi „Plaça de la sardana” ir joje sekmadieniais po pietų yra šokamas tradicinis katalonų šokis „La sardana”. Kitas objektas, kurį vertėtų paminėti, šioje parko dalyje yra gigantiškos arkos, apželdintos žydinčiais vijokliniais augalais. Šios arkos yra vienas pagrindinių centrinės parko dalies akcentų, ką byloja ir pats pavadinimas – „Milžiniškos arkos ir paparčiai” („Voltes i falgueres gegants”). Keistos didybės įspūdis lydėjo mus, kuomet vaikščiojome tarp tokių gigantiškų arkų, augalų ir kitų objektų, kuriuos esame įpratę matyti kiek kitokio dydžio (mažesnius). Jautėmės tarsi nykštukai guliverių šalyje. Viskas atrodo kaip ir normaliai tik padidinta keletą kartų, tačiau tai nesukėlė nemalonaus jausmo, kas man dažniausiai nutinka su didingais pastatais (jaučiuosi prislėgta jų didybės)… O čia viskas atvirkščiai, jokio slogaus sunkumo jausmo, nepaisant to, kad visos tos konstrukcijos tėra didžiuliai metalo gabalai, viskas atrodo tarsi kybotų ore. Tad grįžtant prie mano „kosminės Barselonos odisėjos” idėjos, norėčiau pridurti, kad ši trečioji parko dalis nors ir labiausiai primenanti, tai kas žemiška, vis tik išlaiko tą kosmiškumo, antgamtiškumo dvasią, kuri smelkiasi iš kiekvieno šio parko užkampio.
Faktai – „Parc del centre del Poblenou” yra jauniausias Barselonos parkas, suprojektuotas prancūzų architekto Jean Nouvel. Duris atvėrė 2008, tačiau oficialiai atidarytas jis turėtų būti maždaug penkerių metų bėgyje, kai, kaip tikimasi, visi augalai bus įgavę reikiamą formą ir architekto sumanymas bus pilnai išpildytas. Parkas atidarytas nuo 10.00 val. iki kol sutemsta.