Kvapą gniaužiančios Lietuvos saugomos teritorijos – lyg neatrastas perlas, žybsintis tiesiai prieš akis, bet dažnai taip ir nepastebimas.
Įvairiapusės keliavimo galimybės, svaiginančios ežerų gilumos ir miškų gūdumos, adrenalinas ir užuovėja nuo stresų, neatrasta Lietuvos istorija, mitologija ir mistika – kviečiame atrasti Lietuvos saugomas teritorijas kartu su projekto „Keliauk kitaip!“ komanda, šiuo metu keliaujančią per Lietuvą.
Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais – vienas populiariausių kelionių maršrutų šio parko ežerais ir upeliais, dar vadinamas Didžiuoju ratu. Maršruto ilgis – apie 30 kilometrų: praplaukiama 12 ežerų ir 6 upeliai. Keliauti galima sustojant vienai arba dviem nakvynėms, bet tik tam įrengtose poilsiavietėse. Žygis vandeniu prasideda iš Palūšės kaimo, kur modernioje valtinėje galima išsinuomoti baidares ar valtis bei kitą reikalingą žygio įrangą.
Iš Palūšės, Lūšių ežero vandenimis irkluojame link Meironių kaimo. Praplaukę Meironis, patenkame į Dringykščio ežerą. Iš jo Dumblės upeliu iriamės į Dringį. Tai – antras pagal dydį nacionalinio parko ežeras. Ežero šiauriniame gale įplaukiame į Juodakumpio įlanką, prie kurios yra Vaišniūnų stovyklavietė. Kelionė tęsiama Baluošu, kuris su apylinkėmis paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu. Ežero saloje, vadinama Ilgasale, yra tikra retenybė: tai mažas ežerėlis, su didžiuoju ežeru besijungiantis upeliu – vienintelė tokia vieta Lietuvoje. Į mažąjį ežerėlį lėtai iriamės atsistumdami ir irklais nuo kranto. Atrodo gana paslaptingai, daug kur prižėlę vandens augalų, žydi vandens lelijos. Galima įsivaizduoti esant lyg kokioje gamtos koplyčioje ant vandens. Tačiau ir čia pamatome plūduriuojant alaus skardinę, cigarečių pakelį. Ištraukiame ir – į maišą valtyje. Tenka pripažinti, kad iki kelionės pabaigos jis buvo pilnas. Ir ne tik plaukiojusių plastiko ar stiklo butelių, bet ir geros firmos batas pasitaikė. Dalį šlamšto iš upelių ir ežerų dugno iškėlė benardydamas kelionės draugas.
Kairysis ežero krantas išsiraitęs pusiasaliais, už pirmojo galima išlipti Trainiškių kaime, kur snaudžia senolis ąžuolas – gamtos paminklas. Tai seni kupetiniai arba padrikieji kaimai, lyg muziejai po atviru dangumi.
Sugrįžus iki Baluošo ežero vidurio, surandame protaką ir atplaukiame iki nedidelio Baluošykščio ežero. Iš jo pasileidžiame gana srauniu Skregždos upeliu ir pasiekiame Srovinaičio ežerą, kurio gale pasirodo Ginučių vandens malūnas. Čia kelionę sustabdo siauras sausumos ruoželis. Valtį ir daiktus persinešus, galima apsistoti malūno užeigoje. Ginučių malūnas – beveik dviejų šimtų metų amžiaus technikos paminklas.
Nuo Ginučių vandens malūno Sravės upeliu priplaukiame Asėko ežerą. Iš ežero ištekantis to paties vardo upelis atplukdo iki Linkmeno ežero. Jį perplaukus skersai, randame prieplauką. Krante stūkso Ginučių piliakalnis ir 176 metrus virš jūros lygio iškilęs Ladakalnio kalnas. Ginučių piliakalnis yra 9-12 amžių archeologinis paminklas. Šalia piliakalnio – stovyklavietė turistams. Sutvarkyti takeliai ir mediniai laiptai veda į Ladakalnio viršų. Ladakalnis yra pirmasis Lietuvoje įsteigtas geomorfologinis draustinis. Nuo kalno ypač gerai matoma Šiliniškių gūbrio, sustumto ledynmečiu, kalvų grandinės.
Tvarkant kalną ir aplinką jo apžvalgos aikštelė paaukštinta 1,5 metro, įrengti informaciniai stendai, kur rodyklėmis pažymėti matomi objektai. Aplink Ginučių piliakalnį, Ladakalnį ir ant šių kalnų tikrai daug padirbėta, kad keliaujantiems būtų patogu: skalda išpilti takeliai, nauji mediniai laiptai, apžvalgos aikštelės ir turiningi informaciniai stendai. Ir žmonių nemažai lankosi, daug šeimų su vaikais. Tačiau kai kurie lankytojai net gražiausiose vietose mėto šiukšles tiesiog po kojom. Štai ant Ladakalnio krašto įrengtas naujutėlis medinis apžvalgos balkonas. Iš čia tik grožėkis saulėlydžiu virš ežerų. Taip ir daro, bet kai kas „padaro“ ir alaus iš „bambalio“, o tuščią tarą sviedžia žemyn. Ten jau prisirinkę plastiko, popiergalių, kai kas pakibę ant aukštos žolės, krūmokšnių. Šlaitas labai status, jei ne alpinistinių sugebėjimų, tai tikrai sunkaus darbelio reikės visam tam šlamštui surinkti. Ir kas, kada tai darys?
Dabar daugybė žmonių vasarą suplūsta čionai, amžina problema tapo šiukšlinimas. Žmonės net šiukšles maišais atveža į mišką, lyg gamta būtų kokia oazė kosmose, kur niekas nieko nemato… Gerai dar, kad šie miškai ne tokie grybingi, kaip Dzūkijoje, o tai žmonių srautai tęstųsi iki vėlyvo rudens, būtų daugiau bėdų. Aukštaitijos nacionaliniame parke dirbantis biologas Bronius Šablevičius ypač negailėjo karčių žodžių nedrausmingam jaunimui, kuris dažnai pažeidžia saugomų teritorijų taisykles – ne vietoje stovyklauja, apšnerkščia ežerų pakrantes. „Lyg ne savo Tėvynėje gyvena, kaip taip elgtis“, – kalbėjo žmogus, pažįstantis šiuos miškus ir ežerus kaip retas.
Per protaką tarp Linkmeno ir Asalnykščio ežerų pasiekiame seną medinį tiltą, kurio seni poliai apaugę lyg koralais. Iš tikrųjų tai – upinės durlės. Dar paplaukus atsiveria Asalnų ežeras, kurio siaurąją dalį įveikus, patenkame į Lūšių ežerą. Netoli jau ir Palūšė. Išties gražu, norėtųsi dar irklų nepadėti ir kelionę vandeniu pratęsti…
Linas Senkus