Šešetukų kultūra

Jau penkerius metus gyvenu Nyderlandų Karalystėje. Šiandien noriu pasidalinti kultūriniu šoku ir aptarti lietuvių ir olandų nacionalinius skirtumus. Pavyzdžiui, kodėl ši šalis tapatinama su „šešetukų kultūra“ ir kodėl princesė Maksima padarė išvadą, kad olandai neturi identiteto.

Olandai gyvena labai susispaudę, teritorija pagal plotą šiek tiek mažesnė nei Lietuvos, o gyventojų – 5 kartus daugiau. Namai dažniausiai neturi garažų, automobiliai statomi tiesiog ant gatvės. Didžioji dalis gyvenamosios žemės atkovota iš pelkių, numelioruota ir apgyvendinta, kur pažvelgsi – vien lygumos. Todėl nenuostabu, kad turimų dviračių skaičius gerokai viršija mašinų skaičių, apytiksliai vienai šeimai tenka 3 dviračiai. Graži ši lygumų šalis, dirbtinių kanalų išvagota, žemdirbių ir pirklių karalystė. Graži ir savotiška su lengvųjų narkotikų kavinėmis („coffee shops“) ant kiekvieno kampo ir kostiumuotais profesoriais ant dviračių! Čia didžiųjų miestų gatvėse pamatysi įvairių tautybių ir rasių atstovų: turkų, marokiečių, indoneziečių, arabų, afrikiečių, lotynų amerikiečių...

Kultūrinis šokas

Mane pirmiausia šokiravo šalti pietūs (dažniausiai, sumuštiniai) ir tiesiog šlykšti olandiška kava, kuria jie taip didžiuojasi. Olandai valgo sumuštinius pusryčiams, pietums ir netgi vakarienei, jei vakare keliauja. Paskui teko išmokti viskuo pasirūpinti pačiai, netgi tokiais dalykais, kuriuos Lietuvoje atlieka tėtis, vaikinas ar pagalbinis darbuotojas. Pavyzdžiui, Lietuvoje vyrauja aptarnavimo kultūra – tu sumoki, o nukopijuoja ir atspausdina darbuotojas. O čia – susimoki, bet darbą atlieki pats. Tiesiog taip labiau apsimoka, nes darbo jėga Olandijoje brangi.

Olandai neskirsto darbų į vyriškus ar moteriškus. Čia kiekviena mergina pati susitvarko dviratį, išsidažo kambarį, pasitiesia linoleumą. Aš, neturėdama šios patirties, kadangi Lietuvoje tai – vyriškas darbas, olandų akyse buvau keistuolė! Buvau, tiesą sakant, šokiruota matydama, kad visai maži vaikai be suaugusiųjų priežiūros žaidžia kieme, kur nuolat važinėja mašinos! Kad močiutės čia neaugina anūkų, o važiuoja atostogauti, žaidžia tenisą ar bingą. Tačiau toks yra vyraujantis požiūris: nuo mažens vaikai turi išmokti tapti savarankiški, pagalbos prašymas suvokiamas kaip trūkumas.

Vėliau, bedirbdama su olandais grupelėse, buvau šokiruota, kad kontrargumentuodami jie pateikia savo nuomonę be jokio pagrindimo, tarytum ji savaime būtų patikimas faktas! Išties olandams labai svarbu išsakyti savo nuomonę, netgi jei ji visai „ne į temą“. Jie taip įpratę diskutuoti ir kritikuoti kitų darbą, kad kartais atrodo, jog paties darbo taip ir neatliksim... Nuo vaikystės olandai auginami labai savarankiški ir tampa kartais net per daug, mano akimis, pasitikintys savimi. Olandai šią savybę vadina asertyvumu, o mes apie tokius žmones sakome „akis drasko“. Nors ši savybė ilgainiui pradeda erzinti, ypač mandagesnius asmenis, lietuviai jos galėtų pasimokyti. Juk tinkamoje vietoje tinkamu laiku mokėti už save pakovoti yra labai svarbu. Lietuviai, mano manymu, per daug tyliai kenčia: valdžią, sutuoktinius, vadovus...

Olandiškas mentalitetas

Olandai visuomet nešiojasi su savimi užrašų knygelę. Jei nori susitikti su draugu, jis pirmiausia išsitrauks užrašų knygelę ir patikrins, kada turi laiko. Taip su kai kuriais draugais planuojam susitikimą jau metus! Man tai atrodo labai juokinga, ypač kai palygini su lietuviais ir žinai, kad pastarieji daug daugiau dirba tiek darbovietėje, tiek namuose. Tiesiog olandų kiti prioritetai. Jiems svarbiausia pailsėti ir turėti laiko savo kasdieninei radijo ar televizijos programai. Atėjus pas draugus ne laiku, jie netgi gali tave išprašyti, nes dabar žiūri savo mėgstamą filmą... Ir tik nebandyk ateiti vakarienės metu nekviestas!

Įdomu tai, kad olandams statusas nėra toks reikšmingas kaip lietuviams, o garsių firmų markės svarbios tik mažai kruopelei. Netgi turtingieji dažnai rengiasi labai kukliai ir taupo kiekvieną centą. Kodėl? Tai liudija giliai įsišaknijusį kalvinizmą, kuris suformavo Olandijos kultūrą. Pagal šią religinę filosofiją nėra ko švaistyti pinigų turtams, reikia sunkiai dirbti ir kaupti juodai dienai. Pavyzdžiui, mano draugė olandė Lietuvoje apie pusvalandį rinkosi varškės sūrelius, kiek ir kokius, galop paėmė penkis, o po minutėlės, dar paskaičiavusi, vieną grąžino...

Tradicinis lietuvis šiuo atveju tikrai neskrupulingas: prisipirks visko – reikia nereikia. Užtat paskui ir skaitom, kiek maisto kasmet išmetama Lietuvoje. Kitas pavyzdys – vieno sausainio vaišės. Lietuvoje atėjus į svečius stalas bus kraute nukrautas, o Olandijoje, pačiai teko patirti, tau pakiša vieną vaflį ar sausainį ir sėdėk visą vakarą su juo!

Subliūškę stereotipai

Važiuodama į šią šalį tikėjausi plačiai pagarsėjusio liberalizmo, tačiau laisvų pažiūrų žmonių Olandijoje nedaug. Tiesa, olandai labai pragmatiški, o, būdami iš prigimties geri pirkliai, jie renkasi naudingiausią kelią. Taip ir buvo priimti sprendimai dėl polemiškų prostitucijos ir narkotikų įstatymų su intencija surinkti daugiau mokesčių ir praturtinti valstybę. Tačiau saugumo atžvilgiu Olandija nėra kažkokia išimtis: didžiuosiuose miestuose aukštesnis nusikalstamumo lygis, mažesniuose – kad ir naktį mink sau dviračiu namo viena.

Juokingiausia – tai vakariniai dviračių kamščiai. Tarp 17 ir 18 val. visi olandai skuba namo, nes koks gi tu olandas, jei šeštą vakarienės nevalgysi? Gražu žiūrėti, kokie virtuozai miesto dviratininkai, kaip kokiame Tour de France: trimis keturiomis eilėmis, vienas kitą iš visų pusių tik lenkia... Aš laikau save gera dviratininke, bet šiuo dienos metu važiuoti privengiu. Ir kurgi kitur, jei ne Olandijoje, gali pamatyti suaugusį žmogų, važiuojantį iš darbo riedučiais?!

Iš pirmo žvilgsnio olandai atrodo nuobodūs geručiai, tačiau linksmintis moka. Beje, Olandijoje nustebino tylioji diskoteka, kurioje kiekvienas šoka pagal skirtingą muziką, girdimą per ausines. Labai juokingas vaizdas! Na, o vieną dieną per metus gatvėse vyrauja oranžinė spalva: nuo vėliavėlių iki žmonių šalikų, kepurių, pripūstų karūnų. Visur skamba muzika, pilna žmonių ir karučių, sendaikčių turgus kiek akys mato... Oranžinė – olandų nacionalinė spalva, kuria jie puošiasi tik balandžio 30-ąją – Karalienės dieną. Tai – valstybinė šventė ir vienintelė diena metuose, kada olandams galima prekiauti be muito ir jie pasigeria jau per pietus.

Vidutiniškai yra pakankamai

Olandai, bendraudami su nepažįstamaisiais, dažnai išlaiko atstumą. Šiltų, romantiškų santykių iš olandų nėra ko tikėtis, bet ištikimybės ir prieraišumo daugeliu atvejų – taip. Kai kurie netgi draugų olandų veiksmai gali atrodyti įžeidžiantys, pavyzdžiui, vakarėlyje niekas tavęs nesupažindina su likusiaisiais ir niekas per daug nerodo iniciatyvos pradėti bendrauti. O štai buvęs kambario draugas, paragavęs cepelinų, leptelėjo: „Čia turbūt patiekalas iš pokario laikų, kai neturėjote daugiau ką valgyti...“

Yra ir rimtesnių socialinių bėdų. Tyrimai rodo, kad tiek mokymo įstaigose, tiek darbovietėse labai priekabiaujama: jei esi gabesnis ar darbštesnis nei vidutiniokai, tave ims erzinti, apkalbinėti ir kitaip gadinti gyvenimą. Geri mokiniai dažnai bendraamžių netgi mušami, o darbe irgi pasitaiko laukinių atvejų. Pavyzdžiui, kai vienai lietuvei, Olandijoje studijuojančiai dailę, buvo įteikta karališkoji premija, iš pavydo grupės draugai jos paveikslą sudraskė! Sprendžiant iš žiniasklaidos, priekabiavimo problema mokyklose prasidėjo anksčiau ir yra didesnio masto nei Lietuvoje, nors mūsų tėvynė irgi šioje srityje neatsilieka.

Olandijoje ši agresija susijusi su šešetukų kultūra, kuri reiškia „nepersistenk“. Terminas kilęs iš mokyklų, kur taip pat vyrauja dešimtbalė sistema, bet daugumos mokinių ambicija – gauti šešetą, nes tai reiškia, kad nereikės perlaikyti.

Nyderlandų visuomenė labai plokščia, paremta lygybe. Čia hierarchiškumas paslėptas: į vadovus kreipiamasi vardais ir neformaliuoju „tu“, o Lietuvoje dominuoja hierarchinė kultūra, yra griežta perskyra tarp darbuotojų ir jų vadovų. Visgi, nors olandai nenori to pripažinti ir tuo tikėti, nelygybė egzistuoja. Paprastai direktoriai išlaiko atstumą ir nors yra demokratiškesni nei lietuvių vadovai, arogancijos pakanka. Nors Nyderlandai save vadina žinių ekonomika, bet išsilavinusių žmonių procentas čia daug mažesnis nei Lietuvoje. Jei šalyje nebūtų pasaulinio masto kompanijų, tokių kaip „Shell“, „Philips“, DSM, tos žinios taptų labai jau lokalizuotos.

Išties techninių studijų lygis aukštas ir inžinieriai paruošiami geri, tačiau kaip šios tarptautinės kompanijos palaiko globalinį konkurencingumą? Atsakymas paprastas: pritraukdamos tarptautinį talentą. Patys olandai nei darbe, nei gyvenime tikrai nepersistengia. Jie nežino, ką reiškia dirbti savaitgaliais ar pasilikti darbe iki vėlaus vakaro. Geros socialinės sąlygos ir aukštos garantijos žmogų išlepina, jis suglemba ir praranda dvasines galias, išugdytas valios ir atkaklios kovos. Šešetukų kultūrą geriausiai apibūdina posakis: „Doe maar gewoon en dat is gek genoeg.“ Išvertus tai reiškia: „Elkis normaliai ir to pakaks.“ Taigi, nesistenk būti geresnis, gabesnis, darbštesnis nei kiti.

Toks požiūris labai skiriasi nuo lietuviškojo perfekcionizmo, kuris ypač būdingas išsilavinusiems lietuviams. Nuolatinis stengimasis pranokti save, padaryti vis geriau ir daugiau dažnai yra savybė, pasireiškianti kiekvienoje gyvenimo srityje: darbe, šeimoje ir socialinėje aplinkoje. Tačiau būti tobuliems kiekvienoje srityje neįmanoma, o siekiant to, kas nepasiekiama, laukia tik išsekimas ir frustracija. Lyginant olandų ir lietuvių studentus bei darbuotojus, lietuviai ambicingesni ir iniciatyvesni. Jie darbą atlieka geriau ir greičiau. Olandai labiau atsipalaidavę... Mano tėvai negalėjo atsistebėti, pavyzdžiui, kaip lėtai čia dirba traukinių konduktoriai.

Taip, olandai išlepę, jie žino ir drąsiai reikalauja savo teisių. Dėl aukštų socialinių garantijų, kurios, beje, vienos geriausių Europoje, jie gali nedirbti neįdomaus darbo. Vidutinio amžiaus žmonių grupėje paplitęs požiūris: „Dabar dirbsiu tik tai, kas man tikrai įdomu.“ Lietuvoje, žinoma, žmonės daug dažniau dirba iš būtinybės, o ne laisva pasirinkimo valia. Kadangi kiekvienas rūpinasi savimi ir turi skirtingus požiūrius bei hobius, princesė Maksima konstatavo, jog olandų nacionalinis identitetas neegzistuoja. Olandai, be abejo, sukilo ir pareiškė, kad egzistuoja, kad tai – jų individualizmas ir meilė pasirinkimo laisvei. 

Integracija – kontraversiškas reiškinys

Nyderlandai – daugiakultūrė valstybė, todėl nori nenori reikia išmokti sugyventi su kultūrinėmis ir etninėmis mažumomis. Šiuo atžvilgiu Olandija ir Lietuva skiriasi kaip diena ir naktis. Lietuviai pažįsta tik vieną rasę – kaukaziečių ir gyvena jau šimtus metų su rusais ir lenkais. Dar visai neseniai buvo neįmanoma pamatyti tamsaus gymio žmogaus Lietuvoje, o studijuoti ar dirbti iš už Europos Sąjungos ribų atvyksta tik keletas. Taigi, poreikio sugyventi su labai skirtingų vertybinių sistemų ir religinių pažiūrų atstovais dar nėra. Tačiau turint omeny mišrias vedybas ir migracijos srautus, lietuvių tauta po keleto kartų turėtų neatpažįstamai pasikeisti.

Palyginti su dabartine ganėtinai homofobiška Lietuvos visuomene, olandai gana atviri kultūrų įvairovei. Nors, tiesą pasakius, yra nemaža visuomenės dalis, kuri jau „atsikando“ šios įvairovės ir ypač negatyviai žiūri į musulmonus migrantus. Jums turbūt pažįstamas garsaus Olandijos politiko Gerto Wilderso filmas „Fitna“? Tai puikus liepsnos pakurstymo pavyzdys, supriešinantis krikščioniškąjį ir musulmoniškąjį pasaulius.

Man prisitaikyti Nyderlanduose nebuvo sudėtinga. Tačiau esu šventai įsitikinusi, kad viena iš svarbių priežasčių buvo būtent olandų atvirumas. Juk kai palygini olandus su prancūzais, vokiečiais, italais, danais ar ispanais, jie – daug mažesni nacionalistai. Savaime suprantama, kita svarbi priežastis yra valstybių panašumas. Tiek Olandija, tiek Lietuva – nedidelės Europos valstybės, pastatytos ant kapitalistinės demokratijos santvarkos ir krikščionių religijos pamatų.

Apibendrinimas

Reziumuodama galiu teigti, kad Olandijos privalumai yra aukštesnis pragyvenimo lygis, geresni atlyginimai, didesnės socialinės garantijos ir ramesnis gyvenimas, o Lietuvos privalumai yra aptarnavimo kokybė, žmonės (jų kvalifikacijos, darbštumas, nuoširdumas, šiltumas, brandumas) ir profesionalumas. Lietuvoje sulaukiama didesnio palaikymo ir šeima rūpinasi sergančiais tėvais ar artimaisiais, o močiutės augina anūkus.

Yra ir neigiama kolektyvizmo pusė: jaučiamas didesnis socialinis spaudimas, žmonės įspraudžiami į tam tikrus rėmus. Lietuvoje daugiau ekstremumų, tiek teigiamų, tiek neigiamų: nuo labai šiltų, dvasingų, intelektualių moterų iki beviltiškų alkoholikų ir suicidų. Žinoma, pirmųjų pasiilgstu, kaip ir gilios draugystės ar tikro rūpinimosi vienas kitu bei paprasto užlėkimo pas kaimynus.

Visgi, lyginant šalis neįmanoma ignoruoti istorinių pėdsakų: ilgametė okupacija ir žiaurios represijos lietuvius nors ir subrandino, tačiau paliko gilius randus ir yra gyvos šiuolaikinėse kartose. Taigi, savižudybių, alkoholizmo ir kitų depresijos formų paplitimas gali būti paaiškinamas masinėmis traumomis ir potrauminio streso išgyvenimu. Mums merdint, Vakarų ir Šiaurės Europos šalys turėjo laiko ir galimybių padėti demokratijos pamatus, sukurti infrastruktūrą, vystyti ekonomiką bei siekti mokslo ir technologijos pažangos.

Laimę susikuri pats

Norint pritapti svetimoje šalyje, reikalingi tam tikri asmenybės bruožai. Visų pirma, kad pasiryžtum tokiam didžiuliam žingsniui, turi būti drąsus nuotykių ieškotojas, pasirengęs naujovėms ir gebąs lengvai prisitaikyti. Antra, turi būti pakankamai veržlus, iniciatyvus ir lankstus, sugebėti greitai mokytis ir priimti naują kultūrą. Trečia, vertėtų išmokti tos šalies kalbą, nes tai gerokai padidins integracijos ir įsidarbinimo šansus. Ketvirta, tam, kad palengvintum kultūrinio šoko pasekmes, patartina, prieš atvykstant į kitą šalį gyventi, pasiskaityti straipsnių, susipažinti su jos gyventojais bei kultūra. Penkta, draugiškumas ir komunikabilumas padės lengviau susirasti draugų. Šešta, turi išmokti būti savarankiškas ir mokėti už save pakovoti.

Tačiau, kita vertus – šios savybės reikalingos ir norint susikurti gerą gyvenimą gimtojoje šalyje. Jei nuolat domėsimės savo istorija, stengsimės būti atsakingais piliečiais, ugdysime pakantumą, sukursime valstybę, kurioje bus gera gyventi viesiems. Kur bebūtum, svarbu susikurti savą nišą, atrasti gyvenimo prasmę ir savo vietą jame ir susiburti draugų ratą, kuriame jautiesi saugus ir priimtas.

Loreta Vaičaitytė

Naujausiame žurnalo „AŠ IR PSICHOLOGIJA“ numeryje skaitykite:
Interviu su aktoriumi Kostu Smoriginu.
Vieniša ir laiminga?
Kai meilė kankina, o ne džiugina

Amsterdamas, Olandija, pasakojimas apie Olandiją

Naujausi komentarai
Rūta
2010-05-27, 13:42
labai įdomu
Susidomėjęs
2010-05-26, 15:06
Patinka man tokie straipsniai. Daugiau dėkit panašių.
Mikas
2010-05-26, 14:07
absoliuti tiesa apie olandus. gyvenau 2 metus ten, pritariu beveik visiem teiginiams.
Martynas
2010-05-26, 13:40
Jei tai ka raso yra tiesa, tai dziaugiuosi, kad esu lietuvis, o ne sita supuveliu kultura. Gerai uzdirba ir iprate nieko nedarant gerai gyvent, tai del to ir issikalineja. Turbut protingi emigrantai, privilioti turtingu kompaniju ir islaiko tuos bezdelnikus kurdami pridetine verte, o iprasti emigrantai vergauja uz centus.
Gintarė
2010-05-26, 12:41
Labai įdomu! Apie Olandiją vien tik stereotipines žinias turėjau.. iš vidaus yra labai įdomu ir kiek netikėta kai kuriais atžvilgiais...
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai