Festivalis jau kurį laiką garsėja tuo, jog netgi drastiškai mažėjant finansiniams ištekliams sugeba išlikti patrauklus. Nors užsienio programos spektaklių kiekis vis mažėja, kita vertus, organizatoriai lygiuojasi ne į kiekybę, o į kokybę bei ištikimai laikosi sau užsibrėžto principo atvežti į Lietuvą kažką tokio, ko iki tol nėra buvę. Ir iki šiol jiems tas puikiai pavyksta. Taigi, metas sukramtyti, sugromuluoti, nuryti ir suvirškinti (arba ne) tai, ką mūsų dvasiniam skrandžiui davė šių metų „Sirenos“.

 

„Koriolanas“: demokratija

 

Vos tik atsisėdus žiūrovo vietoje, iš karto galima suprasti, jog nepriklausoma vengrų teatro trupė „HOPPart“ pasirinko šiai dienai jau kone įprastu tapusį Šekspyro adaptacijos variantą, ypač vizualiąją prasme: paskutinį dvidešimtmetį menantys kostiumai bei scenos apstatymas. Režisierius Csaba Polgáras ir aktoriai mėgina romėnų laikų politinę situaciją restauruoti pastarųjų dešimtmečių vidurio ir rytų Europos realybei. Konkrečiai – Vengrijos situacijai.

Scenoje dominuoja kuklus minimalistinis apstatymas. Šalta ir nejauku. Aktoriai vilki tradicinius rytų europiečių kostiumus: šiek tiek netvarkingus, šiek tiek nederančius, bet svarbiausia, jog patogius jiems patiems. Kostiumai tampa dar viena šaržo ir ironijos raiškos priemone. Aptrintas, nebe pirmą jaunystę išgyvenantis „Maximos“ maišelis vieno iš personažų rankoje – tarsi dūris į mūsų realybės paširdžius, priverčiantis norom nenorom spektaklio situacijoje ieškoti jeigu ne savęs, tai bent jau pažįstamų veidų ir tipažų.

 

Plebėjų ir patricijų kovos porai valandų perkeliamos į vengrišką užkabarį. Kalbama apie demokratiją, kuri tarsi yra, bet tarsi ir nėra. Demokratija yra (ne)universalus dalykas, (ne)turintis egzistuoti tiek romėnų laikais, tiek XX amžiaus antroje pusėje – apie tokią (ne)demokratiją mėgina kalbėti „HOOPart“ trupė.

Koriolanas (aktorius Zoltánas Friedenthalas) – liaudies atstovas, pasinaudojęs rėžimo keitimusi ir patekęs į valdžią, tačiau vėliau tapęs nereikalingu nei liaudžiai, nei valdžiai. Tiesiog dar vienas lavonas tarp liaudies ir politikos. Koriolano motina (aktorė Nóra Diána Takács) – itin stiprios ir paveikios įtakos pavyzdys, kurį galima suprasti kaip metaforizuotą (ne)demokratiško diktatoriaus figūrą, vadovaujančią neakivaizdžiai, „iš aukščiau“. Kita vertus, galbūt režisierius nesikapsto taip giliai ir tiesiog nori pasakyti, jog į politiką suka ne tie, kuriems ten vieta? Tiesa tai ar ne, tačiau, bet kuriuo atveju – dar vienas peilis į paširdžius mūsų tautos nūdienos džiaugsmams ir skauduliams.

 

Režisierius išsikėlė sau idėją pastatyti visiškai vengrišką spektaklį, tačiau užmiršo „numegzti“ kelią tarp tų dienų romėnų ir pastarųjų dešimtmečių vengrų. Spektaklio vizualusis ir verbalinis pradas dažnai nesusieina, kaip tos dvi sesutės per kalnelį: tekstas byloja romėniškąją prigimtį, o vaizdas trykšta jaunu vengrišku folkloru. Scenoje akimis matomas, tačiau nejuntamas tas 1989-ųjų metų lūžio kartos kvapas, kurį deklaruoja spektaklio režisierius ir aktorius Csaba Polgárasas.

 

Aktoriai kaip ansamblis, kaip vientisas teatrinis organizmas suveikia tik muzikiniuose intarpuose, kuomet visi kartu dainuoja. Dramine prasme aktorių ansamblis svyruoja, kartas nuo karto lūžta, „pameta“ tempą. Individualiai kiekvienam jų pavyksta sukurti individualų tipažą, dažniausiai paremtą charakteringa eisena bei gestikuliacija. Kita vertus, aktorių kostiumų charizmatiškumas taip pat ženkliai prisidėjo kuriant charakterius.

 

Spektakliui trūksta vientisumo ir dinamiškumo. Tempas šiek tiek „pamestas“ ir nuolatos svyruojantis. Veiksmas paremtas vienu mažai kintančiu paveikslu scenoje, įtakojančiu daugybę tarsi klonuotų scenų, kuomet kinta tik toje scenoje aktyviausiai veikiančio aktoriaus pozicija, o kiti ir toliau lyg vaidina medžius, lyg rymo kaip ramunėlės rudenio arimuos. Netgi tuo metu, jeigu tikėsime titrais, vyksta visapusiškos visuomenės audros ir lūžiai. Kaip jau minėta viena pastraipa aukščiau, spektaklio moralės kreivė aukštyn pakreipdavo muzikinio teatro raiškos priemonių apsireiškimai. Tiesiog trūko tvirtesnių režisieriaus rankų, o kai pats ne tik režisuoji, bet ir vaidini, viena ranka bet kokiu atveju jau yra užimta. Lieka tik antra, kuria, kaip matome, ne visada deramai pavyksta diriguoti draminiam ansambliui.

 

„Displace #1. Raudonasis įtūžis“: kerštas

 Po ganėtinai ramaus ir neutralaus „Koriolano“, italų trupės „Muta Imago“ pasirodymas galėjo ne vienam įvaryti emocinį šoką. Ekspresija, garsas, įspūdis – pirmos mintys, kylančios mėginant prisiminti pastarąjį spektaklį. Deja, stiprus tik emocinis įspūdis. Prasminis laukas taip ir liko daugiau ar mažiau neišvaikščiotas.

 

Spektaklis paremtas garsu, šviesa ir judesiu. Tekstas – tik monotoniškai skaitomos citatų nuotrupos. Autoriai mėgsta kraštutinumus: nuo visiškos tamsos iki akis deginančių raudonos šviesos blyksnių, nuo nejaukios tylos iki ausis rėžiančio visuotinio klyksmo, nuo pasyvių aktorių judesių iki nepažabojamo išsiliejimo botagais talžant betono skalda nuklotas scenos grindis. Moterys ateina, nusiteikia ir naikina. Prasideda destruktyvaus įniršio aktas. Garsas ir vaizdas tampa pagrindinėmis paveikumo priemonėmis, užgožiančiomis netgi pačias aktores. Akivaizdi kova, tačiau prieš ką? Dėl ko?

 

„Muta Imago“ spektaklis – kūrinys tarp teatro ir jau nebe teatro, linkstantis į performanso ar tiesiog vizualiųjų menų pusę. Draminio pamato čia nėra. Vizualumas ir judesiai – vienintelės raiškos priemonės, mėginančios pasakoti istoriją. Tiesa, dar retkarčiais pasirodančios mistiniu balsu skaitomos citatos.

Tarp technikos ir efektų sluoksnių keliamo sąmyšio pasimetė tokia nedidelė smulkmenėlė – prasmė ir istorija. Kūrėjai paliko itin platų lauką žiūrovų interpretacijoms. Kita vertus, temos nebūtinai nėra – galbūt jų kaip tik labai daug.

 

„Super Night Shot Vilnius“: atrakcija

 

Trečias spektaklis – trečias vėl kardinaliai kitoks teatro (jeigu galima tai vadinti teatru) modelis. Keturi kūrėjai, keturios kameros, keturi ekranai, keturios istorijos. Tiesa, visos sinchronizuotos ir daugiau ar mažiau apie tą patį, nepaisant nedidelių literatūrinių nukrypimų. Kažkaip galvoje kirba skubios dokumentikos žanro pavadinimas. Kažkas labai panašaus į skubią kontracepciją – sako, jog ir pastaroji veikia taip pat stipriai bei iš karto.

Taigi, truputis priešistorės. Keturi „Gob Squad“ grupės menininkai valandą prieš pasirodymą (nors jis realiai jau prasidėjo, tačiau tuo metu tai žino tik jie patys) vaikšto po aplinkines Vilniaus gatveles ir filmuoja, taip kurdami istoriją: kiekvieną kartą vis kitokią, su kitais herojais ar šiaip tiesiog „masovkės“ aktoriais ne savo noru (kitaip sakant, atsitiktiniais praeiviais). Tiesiog džiugina malonūs ir kalbūs mūsų tautiečiai. Ir tai yra tiesa, nes iškirpti nemaloniųjų atvejų tiesiog nebūtų galimybės.

 

Atrodo, nieko čia stebuklingo, tačiau žavesys ir šioks toks stebuklingumas slypi tame, jog viso šio valandą trunkančio proceso metu kūrėjai, vaikščiodami atskirai, kažkokiu būdu sugeba „nepamesti“ bendros siužetinės linijos ir kurti keturis sinchroniškus vaizdus (ne tik vizualumo, bet ir temos atžvilgiu). Neplanuoti susitikimai gatvėje atrodo tarsi iš anksto numatyti ir aptarti.

Pačioje pradžioje, dar Menų spaustuvės salėje, įvykęs užduočių pasidalijimas priminė filmuose dažnai matomų specialiųjų misijų organizavimą. Atrodo banalu, tačiau tiki iki tol, kol pajunti, jog kūrybinė grupė tiesiog skoningai ir pasitelkę didelę dozę intelektualios ironijos šaiposi iš to. Vienas iš jų, Simonas Willas, tampa kone visagaliu herojumi, o kiti – pagalbininkais, nutiesiančiais jam tiltą tikslo link. Vėlgi, ironija, šį kartą kiek primenanti visagalio Chucko Noriss`o fenomeną Lietuvoje.

 

Ir tada herojus ir jo pagalbininkai pasileidžia į gatves gelbėti Pasaulio. Šį kartą Pasaulis – tai Vilnius. „Kuom aš galėčiau pagelbėti Vilniui“, - retoriškai praeivių klausia herojus Simonas. Atsakymų būta įvairių, tačiau savo užduotimi herojus pasirinko pinigų nepriteklių ir būtinybę jų uždirbti tiek, kad kiekvienas vilnietis turėtų jų pakankamai.

 

Visa pasirodymo medžiaga filmuota netoliese, gretimose gatvelėse, tad išlieka nemaža galimybė viename iš keturių ekranų pamatyti save. Arba tą, kuris, eidamas pro vartus, užlindo priekyje jūsų. Kūrybinės grupės darbo metodiką galima pavadinti lengvai sustyguotu spontaniškumu pagal jausminį grafiką. Neaišku kaip ir kodėl, tačiau visų keturių mintys ir veiksmai dažnai surasdavo bendrą sąskambį.

 

Publikos gretos didžioji dauguma, paveikti atrakcijos, stipriai plojo ir plačiai šypsojosi. Mažesnioji dalis, turbūt ieškoję gilios prasmės ir jos neradę, tik gūžčiojo pečiais. O gal visa prasmė ir tėra atraktyvumas? Tiksliau, ironizuota atrakcija ir jos parodija. Juk jau pats žodis „super“ spektaklio pavadinime byloja apie kažkokį spalvotą ne itin susimąsčiusių šypsenų šou. O kur dar bengališkosios ugnelės, konfeti, serpentinai ir puošnus „hepiendas“ jau pačioje pradžioje... Tikrai nuostabu, ypač tada, kai pavyksta žvelgti pro akinius, kurių stiklai toleruoja ironiškus spindulius.

Pabaigos vietoje

Taigi, 2011-ųjų metų Sirenų tarptautinė programa sukramtyta, nuryta ir suvirškinta. Šis tas skanaus, šis tas - tiesiog sunkiau suvirškinama. Bet kokiu atveju, esame priversti būti sotūs tuo, kuo mūsų teatru mintančią sielą maitina Sirenos. Juk kažkokių kitų alternatyvų nelabai ir turime.