Dažasvydžio era pasaulyje prasidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kiek vėliau išplito Vakarų Europoje ir Skandinavijos šalyse. Prireikė beveik dviejų dešimtmečių nuo atsiradimo, kol dažasvydis pasiekė Lietuvą. Šiandien jis yra viena populiariausių aktyvaus laisvalaikio praleidimo formų, apie kurią jau nebekalbama kaip apie didelių finansinių išteklių reikalaujančią pramogą.

 

Kalbant abstrakčiai, dažasvydis — tai karo imitacija, militaristinio stiliaus sportas ir pramoga. Žaidėjų tikslas — atkovoti priešo vėliavą, tačiau žaidžiant niekas nedraudžia bent trumpam užmiršti vėliavą ir tiesiog linksmai pasitaškyti dažais. Fizinė veikla derinama su mąstymu. Svarbu ne tik bėgti ir šauti, bet ir pasirinkti tinkamą taktiką bei strategiją.

 

Taisykles galima pakreipti tam tikra linkme (ypač žaidžiant pramoginį dažasvydį), taip sukuriant daugybę skirtingų žaidimo tipų. Aktualu tiems, kuriems viskas greitai atsibosta ir tampa monotoniška. Sportiniame dažasvydyje viskas vyksta kiek kitaip: žaidžiama pagal griežtas taisykles specialioje aikštelėje, dalyvaujant teisėjui.

Šis variantas labiau tinka norintiems prisiminti vaikystės karo žaidimus ir juos pratęsti kiek aukštesniame lygmenyje. Tokiems „kariautojams“ dažasvydžio klubai gali pasiūlyti maskuojančią karinę aprangą, tačiau ji nėra privaloma. Svarbu, kad apranga būtų tiesiog patogi ir neišsiskirianti iš aplinkos.

Žaidimo erdvė

 

Žaidimo erdvė griežtai apibrėžta tik sportiniame dažasvydyje. Ten veiksmas vyksta specialioje uždaroje aikštelėje, kurioje išdėstytos įvarios figūros (dažniausiai pripučiamos), tarp kurių žaidėjai gali laviruoti arba tiesiog pasislėpti už jų.

 

Pramoginiame dažasvydyje erdvė nėra griežtai apibrėžta. Jis dažniausiai žaidžiamas miškingoje vietovėje arba apleistuose pramoniniuose pastatuose. Reali aplinka suteikia daugiau emocijų bei įtampos. Įspūdžiui sustiprinti galima pasitelkti dūminius užtaisus, įvairius sprogimus. Kai kurie dažasvydžio klubai suteikia galimybę žaisti pačių žaidėjų pasirinktoje vietoje. Nuo žaidimo erdvės priklauso ir žaidėjų skaičius. Mažoje erdvėje įprastai žaidžia dešimt ar dvylika žaidėjų. Didelėje erdvėjė jų skaičius gali išaugti net iki penkiasdešimties.

Dažasvydyje, kaip ir kiekvienoje sporto šakoje ar žaidime (aišku, nebekalbant apie tokius kraštutinumus kaip šaškės ar šachmatai), galimos traumos. Kita vertus, dažasvydis laikomas saugesniu žaidimu nei tenisas, futbolas ar golfas.

Žaidžiant dėvimos apsauginės veido kaukės. Žaidėjus visą laiką stebi instruktoriai, prieš tai pravedę saugumo instruktažą. Pats žaidimas nereikalauja fizinio kontakto tarp priešingų komandų žaidėjų, tad išvengiama sporte dažnai nelaimingai pasibaigiančių susidūrimų. Kita vertus, pasitempti ar susilaužyti koją galima netgi einant į parduotuvę nusipirkti pieno. Tad lengvas apšilimas ir raumenų tempimo pratimai prieš žaidimą tikrai nepakenktų.

 

Dažasvydyje naudojamas šovinys – želatininis apvalkalas, pripildytas augaliniais dažais. Juos lengva nuplauti, tad po kiekvieno žaidimo keisti drabužių naujais neteks – užteks pasinaudoti skalbimo mašinos teikiama nauda. Šovinys sukurtas vaistų piliulei artimu principu. Toks sutapimas – ne atsitiktinis, kadangi dažnas dažasvydžio dažų kamuoliukas pagamintas farmacijos kompanijoje.

 

Dažų kamuoliuko smūgis į žaidėjo kūną nėra pavojingas. Vienintelė kūno vieta, kurią galėtų sužeisti, yra veidas, tačiau jis apsaugotas specialia kauke. Taigi, didžiausias galimas nuostolis yra mėlynės ant kūno, galinčios atsirasti tik tokiu atveju, jeigu šaunama iš itin arti.

Kaip jau minėjome, šiandien dažasvydis Lietuvoje jau nėra sunkiai prieinama pramoga. Kainos tikrai „nesikandžioja“. Pilną aprangą, dažasvydžio šautuvą ir 200 vienetų dažų kamuoliukų galima gauti maždaug už 45 litus. Didelių kriterijų žaidėjams taip pat nekeliama.

Tai nėra sportas tik vyrams. Lygiaverčiais jiems gali būti tiek moterys, tiek vaikai, kadangi, kaip jau minėjome, dažnai nugali ne fizinė jėga, o sumanumas. Tad, norintiems žaisti, tereikia turėti šiek tiek azarto, sveiko užsispyrimo ir bent minimalų fizinį pasirengimą. O svarbiausia – daug noro ir geros nuotaikos.

 

Dažasvydžio klubą ar centrą rasti tikrai nesunku. Internetinėje paieškos sistemoje įvedus žodį „dažasvydis“, paieškos rezultatuose galima rasti daugybę variantų, tarp kurių kiekvienas norintis ras sau labiausiai palankų geografinės padėties ar kitokiu atžvilgiu. Dažasvydžio centrai jau nebeapsiriboja vien sostine ir didžiaisiais miestais. Galiausiai, juk dažasvydžio centras gali atvykti į jūsų pasirinktą vietą.

Pastaraisiais metais dažasvydis jau nebeapsiriboja vien sporto ar pramogos vaidmeniu. Pavyzdžiui, Japonijoje dažasvydžio principu sukurtus šautuvus pradėjo naudoti vietos policijos pajėgos. Tiesa, jie naudoja sunkiai nusiplaunamus dažus, kadangi tokio ginklo tikslas – pataikyti į bėglį, taip jį išskiriant iš minios. Įdomus eksperimentas, tačiau kyla klausimas: kiek jis pasiteisina?

 

Kariai, tarnaujantys Irake, taip pat naudoja dažasvydžio šautuvus. Esminis skirtumas, lyginant su Japonijos policijos atveju, yra tai, jog karių naudojamų dažasvydžio šautuvų tikslas – ne pažymėti bėglį, o tramdyti pernelyg įsismarkavusią minią. Beje, šių šautuvų dažų kamuoliuko sukeliama jėga yra bene dvigubai stipresnė negu įprastai.

 

Vokietijoje vyrauja kiek kitoks požiūris į dažasvydį. Tiksliau, bandoma pripiršti tokį požiūrį. Prieš metus jų valdžia buvo užsidegusi idėja uždrausti dažasvydį kaip smurtą skatinantį ar netgi žudyti mokantį žaidimą.

Jei jau kalbama apie tokius kraštutinumus, tokiu atveju galima uždrausti beveik viską, kas yra aplink mus, pradedant tam tikrų žanrų kompiuteriniais žaidimais ar netgi animaciniais filmais. Juk pasistengus bet kam galima prikišti neigiamą prasmę ar daromą įtaką. Tačiau neikime tokių kraštutinumų link. Juk jie taip dažnai „kvepia“ absurdu...