Sveiki atvykę į Austrijos sostinę Vieną. Nemėgstantiems monarchijos laikus menančios didybės, šis miestas neretai pasirodo gana šaltas ir nuobodus. Tačiau ir čia yra vietų, šlovinančių spalvas, nežabotą fantaziją ir neįtikėtinas formas. Tokios asociacijos paprastai kyla apsilankius garsiajame Hundertwasserio name (vok. Hundertwasserhaus) arba Vienos Meno Namuose (vok. KunstHausWien). Šie pastatai daugeliui tampa ne tik įdomiu atradimu, bet ir pirma pažintimi su unikaliu austrų menininku Friedensreichu Hundertwasseriu.

 

Vieni žavisi originaliomis ir beprotiškomis jo idėjomis, kiti širsta ir iki šiol jį laiko visišku bepročiu. Tačiau dėl vieno nekyla abejonių — Hundertwasserio gyvenimas buvo ne mažiau spalvingas ir keistas nei jo darbai, o Europos kultūros istorijoje jo vardas užėmė savitą ir nepakartojamą vietą.

Ekscentriškasis menininkas gimė 1928 m. Vienoje. Tikrasis jo vardas yra Friedrichas Stowasseris, tačiau jį visiems laikams pakeitė ilgas ir įmantrus Friedensreicho Regentago Dunkelbunto Hundertwasserio slapyvardis. Lietuviškai jo vertinys skambėtų maždaug taip: Taikos karalystė Lietinga diena Tamsmargis Šimtavandenis.

 

Hundertwasserio tėvas mirė praėjus vos keliolikai dienų po berniuko gimimo. Būsimąjį menininką augino žydų kilmės motina, todėl Antrojo pasaulinio karo metais šeimai teko išgyventi nacių persekiojimą. Ši patirtis ir veikiausiai motinos nostalgija austrų-vengrų imperijai suformavo vėlesnes Hundertwasserio politines pažiūras. Jis anksti ėmė nepalankiai vertinti bet kokius totalitarinius režimus ir visą gyvenimą skelbėsi esąs monarchistas. Žinoma, turint galvoje švelniai tariant ekscentrišką ir maištingą menininko gyvenimo būdą, jo šūkis „Tegyvuoja konstitucinė monarchija!“ skamba ganėtinai teatrališkai.

 

Tačiau būtent teatrališkumas visada buvo neatsiejama Hundertwasserio esybės dalis. Galima sakyti, jo gyvenimas panėšėjo į nesibaigiančią manifestų, provokacijų ir protestų prieš nusistovėjusias visuomenės normas virtinę. Jis rengė keisčiausias socialines akcijas, vilkėjo į akį krintančius drabužius ir nešiojo skirtingų spalvų batų raištelius, intensyviai keliaudamas išmaišė atokiausius pasaulio kampelius, nuogas skatino miestiečius rinktis biotualetus, o sykį Adomo kostiumu įsitaisė ant stalo skaityti paskaitos Hamburgo aukštosios meno mokyklos studentams.

Hundertwasseris taip ir nebaigė nė vienos meno mokyklos, tačiau nuo ankstyvos jaunystės visa galva buvo pasinėręs į kūrybą. Dar besimokydamas pagrindinėje mokykloje jis pasižymėjo gebėjimu savitai interpretuoti spalvas ir formas. Sulaukęs dvidešimt penkerių, menininkas savo tapyboje pirmą kartą panaudojo spiralės elementą, vėliau tapusį vienu skiriamųjų jo kūrybos bruožų. Spiralę jis traktavo kaip gyvenimo, mirties ir šių pasaulių jungties simbolį.

 

Savo tapybą Hundertwasseris vadino „vegetatyvia“. Anot dailėtyrininko Wielando Schmiedo, visiems menininko darbams būdingas didžiulis instinktyvumas. Hundertwasseris improvizuodavo rinkdamasis spalvas ir niekada nė nebandė remtis kokiomis nors tapybos taisyklėmis. Jis neturėjo savo studijos ar molberto, o teptuką išsitraukdavo visur, kur tik tuo metu būdavo — namuose, svečiuose, gamtoje, kavinėje, viešbutyyje, traukinyje ar lėktuve.

Savita architektūros filosofija

 

Hundertwasserio idealas buvo žmogus, drąsiai išbandantis save įvairiose srityse ir siekiantis padaryti pasaulį gražesnį. Veikiausiai būtent todėl 6-ajame dešimtmetyje šalia tapybos, pašto ženklų, plakatų bei vėliavų kūrimo jo gyvenime atsirado ir architektūra. Hundertwasseris save vadino „architektūros gydytoju“ ir pasisakė už statybos laisvę, langų teises bei griežtai — tačiau pavydėtinai padaužiškai! — kritikavo modernistinės architektūros sterilumą.

 

1958 m. jis paskelbė „Pelėsių manifestą prieš racionalumą architektūroje“. Jame teigiama, kad funkcionalioji architektūra yra tikras kalėjimas žmogaus sielai. Anot Hundertwasserio, skurdūs priemiesčių lūšnynai yra kur kas moralesnė terpė žmogiškai egzistencijai, nei pasibaisėtini racionaliai išplanuoti statiniai. Liniuotės ir kampainio naudojimą jis apskritai laikė nusikalstamu veiksmu ir skatino atsigręžti į natūralias, gamtos padiktuotas formas.

 

Anot menininko, žmonės, įkalinti viščiukų ir triušių narvus primenančiuose daugiabučiuose, privalo turėti teisę keisti savo gyvenamąją aplinką. Tiksliau tariant,  persisverti per langą ir, kiek pasiekia ranka, išpaišyti sieną ryškiomis spalvomis. Gyventojams turėtų būti leidžiama pripildyti savo būstus purvo ar vaikiško plastelino, nes tik atgavę kritines ir kūrybines funkcijas jie galės vadintis žmonėmis.

 

„Turėtume džiaugtis, kai skustuvo ašmenis aptraukia rūdys, siena pasidengia palėsiais, o kambario kampuose, užapvalindamos geometrinius kampus, pradeda augti samanos, nes kartu su mikrobais ir grybais į pastatą atkeliauja gyvybė. Šio proceso metu mes galime stebėti architektūrinius pokyčius, iš kurių galima tiek daug išmokti“, — teigia Hundertwasseris.

Užsiimantiems savamoksliškomis statybomis jis pataria nenusiminti, jei statinys pasirodys nesąs tobulas ir pradės irti — pastebėję tokius pokyčius, gyventojai spės laiku pasišalinti iš griūnančio namo, o ateityje galės pasimokyti iš savo klaidų.

Kreivos sienos, skirtingų stilių langai, ant stogų želianti žolė, keliasluoksnius tortus ir pasakų personažų buveines primenantys fasadai — visa tai būdinga Hundertwasserio sumanytiems statiniams. Jo architektūros pavyzdžių galima aptikti visame pasaulyje — gimtojoje Austrijoje, Vokietijoje, Japonijoje, JAV, Izraelyje, Šveicarijoje bei Naujoje Zelandijoje.

 

Tie, kurie yra lankęsi Barselonoje ir apžiūrinėję ispanų architekto Antono Gaudi statinius, neabejotinai pasakys, kad tarp jų ir Hundertwasserio kūrinių esama nemažai panašumų. Vis dėlto atidesnieji pastebės, kad genialiojo austro sumanymuose apstu architektūrinių citatų iš įvairių laikmečių. Žinoma, dažniausiai sumaišytų su gera doze humoro ir ironijos.

 

Nors Hundertwasseris ir bjaurėjosi racionaliąja arcchitektūra, jo pastatams tikrai nebūtų galima prikišti nefunkcionalumo. Pavyzdžiui, žymiajame Hundertwasserio name Vienoje įrengta keliasdešimt butų, keletas bendrų terasų, biurų ir parduotuvių, šiukšlių deginimo stotis Špitelau kasmet aprūpina šiluma apie 60 000 Austrijos sostinės gyventojų, Ulceno geležinkelio stotis pernai buvo išrinkta metų geležinkelio stotimi nedidelių miestelių kategorijoje, į Liuterštato Witenbergo gimnaziją kas rytą žingsniuoja apie pusantro tūkstančio mokinių, o McDonaldo „Vaikų pagalbos fonde“ Esene aktyviai užsiimama socialine veikla. Žinoma, šie pavyzdžiai — tai tik maža beprotiškų Hundertwasserio šedevrų sąrašo dalis.

Šalia įvairialypės kūrybinės veiklos Hundertwasseris pasižymėjo ir kaip aktyvus ekologas. „Domėjimasis ekologija buvo bene didžiausia Hundertwasserio jautrumo išraiška. Jo priklausymas „žaliesiems“ buvo toks pats savaime suprantamas, kaip ir faktas, kad jis buvo dailininkas, kosmopolitas arba pacifistas“, — teigia knygos apie ekscentriškąjį kūrėją autorius Pierre Restany.

 

Hundertwasseris jau nuo mažų dienų buvo itin jautrus jį supančiai aplinkai, o gamtą vertino kaip aukščiausią egzistencijos formą ir universalios darnos šaltinį. 8-ajame dešimtmetyje jis suformulavo šūkį, įvardijantį žmogaus pareigą pasodinti medį. Anot jo, tai turėtų būti savaime suprantamas dalykas kiekvienam padoriam miestiečiui. Keistasis kūrėjas nuolat rengė įsimintinas akcijas, raginančias rūpintis gamtos apsauga, tausoti kertamus miškus ir pasisakyti prieš branduolinės energijos naudojimą.

 

Gilia gamtiškumo pajauta persismelkusi ir visa menininko kūryba bei gyvenimo filosofija. Jo įsitikinimu, žmogaus noras kištis į gamtą ir tobulinti jos formas visada baigiasi blogai. Tai žmonės turėtų prisitaikyti prie gamtos formų ir įsilieti į harmoningą jos ritmą. Būtent tai byloja ir Hundertwasserio architektūra, nepripažįstanti sterilumo, taisyklingų formų ir visuomenės sukurtų kanonų.

 

Hundertwasseris nuo pat jaunystės daug ir aktyviai keliavo. Gana dažnai — iškėlęs savo jachtos „Lietinga diena“ bures. Vis dėlto iš visų aplankytų šalių didžiausią trauką jis jautė Naujajai Zelandijai. Šią įspūdingo grožio salą Hundertwasseris vadino savo tikraisiais namais ir turėjo joje savo žemės sklypą, kuriame, vykdant jo paskutinę valią, 2000 m. buvo palaidotas. Nuogas, be karsto, po gelsvažiedžiu tulpmedžiu. Amžinoje taikoje ir darnoje su gamta.