Kūną ir dvasią puošiantis augalas chna (Foto)

Rytietiškais raštais, ornamentais, mistiniais motyvais išmarginta kūno oda – ne tik „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų fragmentas… Baltai žydintis ir karšto klimato šalyse augantis augalas chna labiau žinomas kaip ritualinės kūno tapybos priemonė, plačiai naudojama Indijoje, Arabijoje ir Afrikoje. O Lietuvoje?

Lietuvė Alesandra jau septynerius metus užsiima kūno tapyba chna dažais: „Man tai ne tik piešimas, bet ir gyvenimo būdas, neatsiejamas nuo rytų kultūros bei filosofijos.“ Piešti chna Alesandra pradėjo po to, kai pamilo Senovės Indiją, įsileido vedų tradicijas į savo kasdienybę. Dabar ji nuolat tobulinasi, kasmet vyksta į Lenkijoje vykstančius Indijos festivalius, kur iš viso pasaulio susirenka šios šalies kultūrai neabejingi žmonės. Tarp indiškų šokių, vaidinimų, jogų pasirodymų, vegetarinių valgių gaminimo – piešimas chna čia užima svarbų vaidmenį ir yra neatsiejama Indijos kultūrai skirto festivalio dalis.

Paslaptingojo chna savybės

Karšto klimato šalyse chna krūmai gali užaugti net iki 7 metrų aukščio. Jų lapeliai kruopščiai atrenkami – didesni kūno tapybai, nagų ar drabužių dažymui; likučiai plaukams, kuriuos užtenka sumaišyti su vandeniu. Chna dažų kokybė yra labai svarbi piešinio ilgaamžiškumui.

Senovės Indijos kultūroje kūno tapyba iš augalo chna pagamintais dažais – ritualinis, sakralinis procesas. Ant tinkamai paruoštos odos piešiniai gali laikytis nuo savaitės iki dviejų. Alesandra patarė, kad apsisprendus išsipiešti, pavyzdžiui, rankas chna, pirmiausia reikia nušveisti nuo jų negyvą odą. Tai galima daryti naudojant įvairius šveitiklius, kad ir natūralų – kavos tirščius. Odą prieš piešiant taip pat patariama ištrinti tamsinančiais aliejais – bergamotės, gvazdikėlių ar arbatmedžio. Baigus piešti, dažams reikia leisti nudžiūti ir kažkur po 45 min. juos tiesiog nutrupinti. Turint daugiau laiko, dažams šiek tiek apdžiūvus, ant piešinio galima uždėti sutrintos citrinos su cukrumi masę, apvynioti tą vietą plėvele ir palaikyti ją per naktį.

Iš pradžių piešinys būna gelsvos spalvos, o po kurio laiko paruduoja. „Apelsino spalva – kylanti saulė, kuri vėliau materializuojasi ir įgauna žemišką rudą atspalvį“, – apie spalvų rytuose simboliką pasakojo Alesandra.

Simbolių kalba

Apskritai piešimas chna yra lydimas simbolių ir ritualų. Kiekvienoje šalyje jie skiriasi, tačiau juos visus sieja grožis. Egipte moterys, neturinčios chna piešinių, laikomos neišsilavinusiomis, o Indijoje, nors chna piešiniai yra vestuvių ceremonijos ritualinė dalis, tačiau tuo pačiu ir būdas pasipuošti ypač neturtingoms moterims.

Kaip jau minėta Indijoje prieš vestuves, per mūsų šalyje vadinamąjį mergvakarį, būsimą nuotaką giminės moterys ruošia svarbiausiai gyvenimo dienai. Jos dainuodamos ritualines dainas plauna ir masažuoja merginos kūną įvairiausiais aliejais, paruošia jį piešimui chna. Kiekviena moteris įvairiausiais raštais perduoda laimės kodą. Kuo daugiau ant rankų, kojų, pilvo, krūtinės chna linijų, kuo jos plonesnės, tuo daugiau užkoduotų linkėjimų. Tarp visų piešinių yra paslepiami jaunikio inicialai, kurių jis ieško per pirmąją naktį. Suradus – porai pranašaujama sėkmė, nepavykus rasti – manoma, kad moteris dominuos santuokoje.

Egiptiečių tapyboje chna yra daugiau geometrinių formų, musulmoniškose šalyse labiausiai vyrauja gėlės, o Indijoje – įvairūs linijiniai ornamentai, kurie Alesandros teigimu, atsikartoja. Dažniausiai iš jų: S raidės ornamentai, simbolizuojantys meilę, gyvenimo išmintį ir jėgą; lašeliai – kadangi Indijoje nuolat trūksta lietaus, jie išreiškia vaisingumą, derlingumą; stilizuotas povas – sėkmės ženklas.

Piešiančiojo nusiteikimas

Alesandra sako, kad piešimas chna – ne tik ornamentai, juos piešiant reikia būti tinkamoje dvasinėje būsenoje, nes tik taip perduosi žmogui teigiamas emocijas: „Tai turi lietis tiesiai iš širdies – per ranką į gėles, paukščius, lietaus lašus. Kiekvienas taškelis, kryželis, lašelis ar linija rytų tradicijoje turi savo reikšmę, kaip raidės, iš kurių dėliojame žodžius, sakinius…“ Alesandra piešdama taip pat stengiasi ant žmonių kūnų palikti užkoduotus gerus palinkėjimus. Jai piešiant žmones aplanko malonūs pojūčiai, ateina nusiraminimas. Tapyba chna viena iš meditacijos formų ne tik piešiančiajam, bet ir tam, ant kurio odos gula chna ornamentai. Šis augalas turi ir šaldomąjį poveikį, todėl rytuose dažnai piešiama juo ant padų, per kuriuos kūnas gauna vėsą – tikrą išganymą kai karšta. Beje, šis augalas pasižymi ir gydančiomis savybėmis: gydo egzemą, žvynelinę, padeda odai praradus pigmentaciją.

Alesandros klientai įvairūs: pavieniai žmonės, kuriems chna piešiniai tiesiog gražu; besilaukiančios moterys, kurių išpieštas pilvas paskutiniais nėštumo mėnesiais, kaip tikima rytuose, palengvina vaikelio atėjimą į pasaulį; neapsisprendusieji dėl tikros tatuiruotės iš pradžių renkasi augalinės kilmės laikiną chną piešinį; grupės merginų, pavyzdžiui, mergvakario ir teminio vakarėlio metu ir t. t.

Turistų tykantys pavojai

Alesandra, kaip jau minėta, su chna piešimu, jo tradicijomis ir simbolika labiausiai susipažino Lenkijoje, Indijos festivalio metu. Tačiau pamatyti ją tapant kūnus galima ir mūsų šalies gatvėse bei įvairiuose čia vykstančiuose festivaliuose, renginiuose. Kaip ji pati pasakoja, ne visi tuo užsiimantys žiūri į tapybą chna taip atsakingai. Kai kurių chna piešiniais susigundžiusių turistų tyko gan rimti pavojai. Poilsiaujantys žmonės nori, kad ornamentai išsilaikytų kuo ilgiau ir būtų kuo ryškesni, ir dažnai nepasidomi su kokiomis priemonėmis jie piešiami. Alesandra yra girdėjusi, kad kai kuriuose Turkijos kurortuose į augalinį chna mišinį įpilama rūgšties, kas piešiniui leidžia ant odos išlikti ilgiau, o dėl ryškesnės spalvos – batų tepalo. Rezultatas gal ir geresnis, bet apie žalą odai tikriausiai kalbėti net neverta.

Dar vienas didelis jos priešas – cheminė medžiaga p-fenilendiaminas, sutrumpintai žymimas PPD, sukeliantis sunkias alergines reakcijas ir paliekantis randus. PPD su chna maišomas norint išgauti juodą spalvą. Tačiau ne visa juoda chna yra kenksminga, kai kuriose šalyse ji naudojama natūrali, išgaunant spalvą su juoduoju granitu, tiesiog dėl tamsesnės įgimtos spalvos, pavyzdžiui, Afrikoje. Musulmoniškose šalyse chna maišoma su kunkuma, kas jai suteikia rausvą atspalvį, tik Indijoje ji įprasčiausios rudos spalvos.

„Senovės Indijos filosofija bei kultūra suteikia man gilesnį pasaulio suvokimą, savo vietos jame supratimą. Visu tuo aš ir stengiuosi dalintis su visais labiausiai man priimtinu būdu – per piešimą. Tai tarsi gėrio, sėkmės ar laimės kodas, paliekamas kito žmogaus sieloje“, – savo pasakojimą apie kūno tapybą chna užbaigė Alesandra.