Ar esate iš tų, kurie rengia darbus paskutinę naktį iki termino pabaigos? Delsiate keisti automobilio padangas tol, kol jums apie tai primena pareigūnas? Gal saugote nuorodas segtuve „būtina perskaityti“, o Jūsų savaitės darbų sąrašas kabo ant šaldytuvo jau trečią mėnesį? Sveikinu, esate prokrastinatorius.
Prokrastinaciją psichologai apibrėžia kaip polinkį nuolat atidėlioti darbus, imtis mažiau svarbių ar nereikšmingų užduočių siekiant atidėti svarbų darbą vėlesniam laikui. Susidomėjimas šiuo fenomenu prasidėjo praėjusio amžiaus 7 deš., tačiau apie prokrastinaciją buvo žinoma jau Senovės Graikijoje – ne vienas tuometis veikėjas traukdavo per dantį mėgėjus „pabaigti rytoj“ .
Kas kaltas dėl prokrastinacijos?
Pagrindinė prokrastinacijos varomoji jėga – jo didenybė tingumas. Tačiau psichologai nepasiduoda, ieškodami kitų polinkio atidėlioti priežasčių. Viena teorijų aiškina, kad atidėliojama dėl streso, t. y. baimės: žmogus kamuojamas baimės dėl ateities, blogai atlikto darbo arba priešingai, sėkmės (pasirodo, ir tokių būna), tad ryžtasi verčiau darbo neatlikti. Stresas, kaip teigia teorijos autoriai, veikia ir perfekcionistus: jie tyčia atidėlioja, kad pajustų spaudimą, kuris, jų manymu, gerina darbo kokybę.
Maištas – dar viena galima prokrastinacijos kilmės priežastis: trokštame priimti sprendimus savarankiškai ir atsikratyti peršamų vaidmenų. Ši teorija, kaip ir pirmoji, vertinama skeptiškai dėl nepakankamų priežastinių ryšių tarp problemos ir emocijų.
Laiko perspektyvos teorija byloja, kad žmogus visada vertina veiksmų naudingumą ir renkasi tokius, kurie ne tik bus sėkmingi, bet ir turės malonių pasekmių. Mažiau prokrastinuojama, kai iš veiksmo daug tikimasi ir jo rezultatai yra itin vertingi, labiau gi prokrastinacijai pasiduoda emocionalūs žmonės, jaučiantys nerimą.
Impulsyvumas – prokrastinacijos katalizatorius
Deja, dažnai kovoti su prokrastinacijos priežastimis neįmanoma, tačiau žinant, kad ji tiesiogiai susijusi su motyvacija, galima apgauti protą, liepiantį gauti naudos čia ir dabar. Prokrastinacijai tiesioginę įtaką daro impulsai. Impulsyvūs žmonės linkę numoti ranka į prioritetus (psichologai vadina tai hiperboliniu diskontavimu): jei pasižadėjote pabaigti ataskaitą, protas staiga gali pakuždėti, kad dabar puikus metas pažaisti kompiuterinį žaidimą; planavote pirmadienį pradėti laikytis dietos, o jam atėjus mažas pyragaitis nebe atrodo didelė nuodėmė. Jei sekundei atitrauksite savo dėmesį nuo pagundos ir pasiūlysite protui malonesnę perspektyvą, pergudrausite impulsą. (Deja, evoliucija pasirūpino, kad ilgainiui noras „pakentėti“ sloptų, bet vieną mūšį laimėti galite).
60-ųjų pabaigoje 70-ųjų pradžioje psichologas Walteris Mischelas atliko tyrimą, šiandien žinomą kaip Stenfordo zefyro eksperimentas: priešais ketverių šešerių metų vaikus, sėdinčius prie stalo, buvo padedamas zefyras ar kitas mėgstamas skanėstas. Kiekvienam vaikui buvo pasiūloma nevalgyti zefyro iškart – palaukęs 15 minučių jis gautų du. Kai kurie eksperimento dalyviai net nebandė atsispirti pagundai ir iškart nušluodavo saldumyną nuo stalo paviršiaus. Tie, kurie vis dėlto pasitelkė valią (o jų buvo dauguma), išgyveno tikrą agoniją: spardė stalą, inkštė, uždengdavo akis ranka ar nusisukdavo, kad nematytų zefyro… Trečdalis bandžiusiųjų susilaikyti ištvėrė 15 min.
Šis tyrimas, puikiai iliustruojantis sugebėjimą nukreipti dėmesį nuo pagundos šaltinio, mums įdomus tuo, kad po daugelio metų W. Mischelas įžvelgė koreliaciją tarp zefyro eksperimento rezultatų ir tiriamųjų gyvenimo pasiekimų.
Kaip paaiškėjo, vaikai, vardan geresnės ateities sėkmingai kovoję su noru gauti atpildą iškart, neturėjo elgesio sutrikimų bei buvo žymiai gabesni mokslams. Akivaizdu, kad šie žmonės perprato būdą nepasiduoti impulsui puikiai suvokdami: noras niekur nedings.
Prisijaukinti atidėliojimo maniją
Visiškai atsikratyti prokrastinacijos neįmanoma, tačiau sumažinti jos lygį galima pasitelkus laiko valdymo metodikas. Prokrastinatoriams siūloma užduotis skirstyti pagal svarbą ir terminus, planuoti darbus, paskirstyti pastangas taip, kad jėgų užtektų visoms užduotims, taip pat minimizuoti ar pašalinti demotyvuojančius veiksnius.
.jpg)
Ne mažiau svarbu rasti tikrą motyvatorių. Jei siūlomas atlygis už darbą atrodo per menkas, o nuovargis stipresnis už svajonę turėti lieknas kojas, verta sugalvoti priežastį siekti tikslo, kurios negalėtumėte nuginčyti – nuo nuotraukos ant šaldytuvo iki prabangaus pirkinio.
Šiemet Stenfordo universiteto profesorius Johnas Perry gavo Ignobelio premiją už straipsnį apie struktūrinę prokrastinaciją, kuriame siūlo naudoti ją kaip motyvatorių kitiems darbams atlikti. „Prokrastinuoti ne reiškia nieko neveikti“, – rašo J. Perry.
Išrikiavę užduotis pagal svarbą, prokrastinatoriai atlieka visas mažiau svarbias ir skubias užduotis, kad tik išvengtų svarbiausios. Klausiate, kada gi bus atlikta ji? Visų pirma, J. Perry tikisi, kad kol „tempsite gumą“, atsiras svarbesnių reikalų, kurie automatiškai nustums sąrašo lyderį į žemesnę poziciją. Kita vertus, straipsnio autorius įžvelgia šiokių tokių sunkumų, mat darbai, kuriuos priskirsite svarbiausiems ir turintiems griežtai apibrėžtus terminus, iš tiesų neturėtų tokie būti. Pasak jo, gyvenime pilna tokių pavyzdžių: redaktoriai laukia straipsnių mėnesių mėnesius, studentai puikiai išsiverčia be knygų pirmąją mokslų savaitę…
„Atidus skaitytojas gali pastebėti, kad struktūrinė prokrastinacija reikalauja šiek tiek saviapgaulės <...>. Tai nėra problema, nes beveik visi prokrastinatoriai puikiai geba apgauti save“.
Tikra tiesa: prokrastinatoriai tiki, kad „vėliau“ – tai nuostabi šalis, kurioje pildosi naftalinu dvelkiančios svajonės, kurių nepavyksta įgyvendinti šiandien, ir kad rytoj pasirodys kitas, geresnis žmogus, kuris ims gyventi taip, kaip dabar trūksta valios. Bet jei šį gebėjimą gudrauti su savo mąstymu apsuktume 180 laipsnių, gautume asmenį, klojantį puikų pamatą minėtam geresniam žmogui.