Goda Raibytė ir Gerda Venčiauskaitė
Nuotr. Aistė Jūrė ir Darius Jurevičius
Jurgą Tumasonytę pirmą kartą išgirdau (taip, ne perskaičiau) prieš kokius metus slem poezijos varžybose. Tuomet ji skaitė vieną iš tų įdomių pasakojimų, kurį dabar tvarkingai surašė, sudėjo ir, papuošusi rožiniu viršeliu, išleido knygelėje „Dirbtinė muselė“.
Jurga rašyti pradėjo dar pradinėje mokykloje: „Pamenu, kad rašiau istorijas apie negerą žmogų, kuris niekada nesitvarkė savo kambario, dėl to Dievas jį pavertė invalidu“. Todėl visai nenuostabu, kad subrendo laikas išleisti ir savo „debiutinį kūdikį“.
Lapkričio 29 d. Jurga kviečia į „Dirbtinės muselės“ krikštynas Rašytojų sąjungos būstinėje. Laikas.lt su Jurga pasikalbėjo apie knygeles, rašymą, sąjungas ir laiko stabdymą.
Kada supratai, kad rašymas virsta šiuo tuo daugiau nei eiliniu užsiėmimu?
Tiesą pasakius, rašymas man niekada ir neatrodė eilinis užsiėmimas. Kartais labai smagus ir įtraukiantis, kartais sunkus ir nervinantis lyg kolorado vabalų rinkimas nuo bulvių lapų. Bet tikrai ne eilinis. Nenorėčiau teigti, kad rašymas – kažkoks dvasingas dalykas. Tiesiog smagu žinoti, kad moki sudėlioti pasaulį iš žodžių, ko negali padaryti visi. Panašiai, kaip kalti statulas ar tapyti. Argi galima vadinti eiliniu tokį darbą, kurio ne visi išmoks net ir mokydamiesi?
Ar „apsimoka“ (visomis prasmėmis) leisti knygą Lietuvoje? Juk dabar visi turi KOMPIUTERĮ ir INTERNETĄ, kur galima rasti viską, net neatsitraukus nuo dešros, taip sakant. Gal geriau rašyti tinklaraštį..?
Knygos atsiradimas man atrodė kaip materialus, nugyvento laiko įrodymas. Čia galėčiau netiksliai pacituoti Milordą Pavičių, rašiusį, kad autorius numiršta, o jo gyvenimo patirtys lieka amžinai gyventi parašytose knygelėse. Pats užrašytų žodžių formatas – ar tai būtų knygą, ar interneto tinklapis esmės nekeičia (galbūt po dvidešimties metų visi knygas skaitys iš savo gražiųjų skaitytuvų „readerių“).
Svarbu tai, kad tu tiesiog atsisėdi ir surenki savo mintis į vieną didelį šmotą, ir išleidi popieriniais egzemplioriais arba paskleidi internete. Jeigu norisi rašyti, geriausia rašyti tai, kas rašosi, o žanrai ir formatai ateis savaime.
Kodėl knyga vadinasi „Dirbtinė muselė“ ?
„Dirbtinė muselė“ – tai šiek tiek kičinis žodžių junginys, kuriuo pavadinau vieną novelę. Klausimas, ar skaitytojas susivilios ryškiu jauku ir panorės skirti brangaus savo gyvenimo laiko skaitant šią knygelę. Galbūt užsikabinęs, patirs kaifą, o gal išspjaus sukruvinta burna ir nusikeiks.
Kiek laiko rašei „Dirbtinę muselę“? Ir nuo ko pradėjai – kas joje gimė pirmiausia?
„Dirbtinėje muselėje“ sudėti tekstai, parašyti tada, kai pradėjau ir baigiau studijas – taigi 4 metus. Kai rašiau tekstus, dar negalvojau apie knygą – o vėliau jų prisikaupė, vis gaudavau niuksą į šoną, kad neleidžiu knygos. Aną rudenį apsisprendžiau, kad tada imsiu ir išleisiu. Pavasariop Rašytojų sąjunga organizavo pirmosios knygos konkursą, taigi surinkau savo tekstieną ir nusiunčiau. Jei būčiau nelaimėjusi, turbūt tempčiau rankraštį į kitą leidyklą.
Kas yra sunkiausia rašant knygą? Kokį didžiausią išbandymą įveikei?
Knygą rašyti, tiksliau sudaryti, man buvo vienas malonumas: kuičiausi tekstų archyve, dailinau, redagavau ir perrašinėjau.Kaip kokio pastatyto namo apdailos darbai. Tačiau pradedant rašyti tekstą susiduriu su dvejopais jausmais: iš pradžių degte degu kaip noriu rašyti ir prieš akis matau geriausią pasaulyje tekstą, o rašydama pradedu kankintis ir savimi abejoti. Kadangi praktikuoju tik trumpąją prozą, čia svarbu visą laiką rašyti su kuo didesniu „įtūžiu“. Norėčiau pereiti prie stambesnių žanrų, bet vis neatrandu laiko ir valios.
Tavo knygelės viršelis toks rožinis, toks mielas ir romantiškas. O koks knygos turinys? Kaip manai, kam ji labiausiai tiktų?
Knygos turinyje daug visokio gyvenimiško ir magiško absurdo, veikėjai blaškosi savo šeimos kalėjimuose, daro nesuprantamus dalykus ir yra nevisai moralūs bei normalūs. Nežinau, kam ši knyga labiausiai tiktų. Sakoma, kad rašant reikėtų įsivaizduoti savo idealųjį skaitytoją ir rašyti būtent jam. Maniškis turbūt panašus į tą vyrą viršelyje su moteriška koja per vidurį.
Internete jau pasirodė pora knygos recenzijų. Ar tie, kurie jas rašė, suprato, ką tu norėjai pasakyti?
Taip, spaudoje ir internete jau galima rasti atsiliepimų. Džiaugiuosi, kad jie tokie optimistiški ir palankūs. Kartais aš ir pati nežinau, ką norėjau pasakyti – rašiau galvodama apie vieną, išėjo kitokia prasmė. Taip dar geriau. Beje, vis dar laukiu atsakomojo smūgio – kokios nors piktos recenzijos. Nes kaip gi be jų.
Kartais atrodo, kad įvairios sąjungos (pavyzdžiui, rašytojų) yra tarsi pikta užsidariusi grupė, kuri nieko pas save neprileidžia. Tačiau tave jie gana draugiškai įsileido. Kaip manai, kodėl tau pavyko? Kokių JŲ atsiliepimų susilaukei?
Nereikėtų pamiršti, kad Rašytojų sąjungos narių amžiaus vidurkis siekia septyniasdešimt metų, tad nieko keisto, kad ta aplinka kiek konservatyvoka. Tačiau yra nemažai veiklių ir laisvų žmonių, su kuriais gera būti, nesvarbu ar sąjungoje, ar už jos ribų. O knygos konkursą laimėjau, kiek žinau, tikrai ne vienbalsiai – vyko aršūs debata
i. Tad raudonų kilimų tikrai niekas netiesė (šypsosi). Jau greitai Sąjungos erdvėje bus mano knygos pristatymas – renginių klubas rodosi draugiškas ir svetingas.
Ar tu skaitai knygas? Kokias? Kokį rašytoją tikrai myli?
Taip, nuo mažens sergu knygų skaitymo manija. Jos kaupiasi ant baldų, šaldytuvo, grindų, skalbimo mašinos, unitazo bakelio ir palangių. Knygelės atkeliauja iš įvairių bibliotekų, leidyklų, knygynų ir draugų lentynų. Kadangi gyvenu su ta pačia liga sergančiais žmonėmis – mūsų namuose knygos tiesiog tarpsta. Dabar jas vartoju mažesnėmis porcijomis, nes pradėjau dirbti. Kadangi mėgstamų rašytojų (kaip ir nemėgstamų) yra labai daug, galėčiau išskirti keletą tokių, kuriuos galima laikyti po pagalve ir skaityti daug kartų: Julio Borgesas, Daniilas Charmsas, Julio Cotasaras, Fiodoras Dostojevskis, Vladimiras Nabokovas…
Moki giliai panirti į literatūrą, bet sugebi laviruoti ir guvesnėse veiklose – kuri reklamą, skaitai slem tekstus. Ar tai neišbalansuoja vidinės harmonijos?
Jei būčiau dvasingesnė, ateityje tikriausiai iškeliaučiau į Tibetą ir rašyčiau storus romanus už mokesčių mokėtojų pinigus. Bet tikriausiai patingėsiu. Už tai dabar mano vidinė harmonija labiau disharmonija. Apie reklamą dar nekalbėkime, nes ten esu labai trumpai. O slemas – tai smagiojo laisvalaikio dalis. Šiaip nesijaučiu esanti kieta slemerė – man tiesiog patinka pasakoti istorijas, bendrauti su žmonėmis ir ropštis ant scenos. Kai išgirstu komplimentų, kad patiko mano tekstai ar skaitymas, pagalvoju, kad reikės pasiruošti dar. Tai ir pasiruošiu.
Kaip padaryti, kad lėčiau bėgtų laikas?
Laikas lėtai bėga, kai būna nuobodu. Tad belieka susirasti kuo nuobodesnės veiklos. O šiaip, greitai bėgantis laikas, kurio resursų kūrybai lieka tik dietinės porcijos, ko gero liūdniausias mano išgyvenimas šiuo metu.