Keliaukkitaip.lt
Marius Abramavičius
Kuomet jau visur bitės gyvena aviliuos, čia, Dzūkijoje, dar išlikusios drevės, kaip dzūkai sako dravės (taip dzūkai vadina medį su jame iškaltomis drevėmis). Ir išlikusi gyva drevinės bitininkystės tradicija. Drevinės bitininkystės laikotarpiu dravė su bitėmis priklausė tam, kuris pirmas ją rado.
Savininkai savo draves žymėdavo tam tikrais ženklais, iškirstais drevinio medžio kamiene. Tai buvo vienintelis nuosavybės įrodymo dokumentas. Tokia savotiška paprotinė teisė gyvavo labai nemažą laiko tarpą. Pažymėtų dravių nebuvo galima pasisavinti net žemės gavimo ar pirkimo metu. Dravės buvo pavėldimos, dovanojamos.
Bitės kurdavosi aukštuose šimtamečiuose medžiuose esančiose drevėse, jas iškopti buvo sunku, nes lipant reikėjo turėti dūminę, indą koriams ir peikena. Kopimui naudojo labai savotišką prietaisą, vadinamą geiniu. Geinio sudedamos dalys tai pinta virvė su lentele atsisėsti, kumaragis, tokia įdomi medinė išdrožta detalė su nosyte ir langeris. Kad visa tai pamatytum tikrovėje reikia nukeliaut į Musteiką. Nors paskutinis bitininkas Juozas Miškinis iš Marcinkonių, mokėjęs biteles kopinėti senoviškai, jau išėjo į nebūtį, tačiau dar spėjo perduoti bitininkavimo paslaptis jauniesiems. Musteikoje sekant rodykles nesunku rasti bitininkystės muziejų ir jame iš tolo pamatyti besidarbuojantį bitininką Romą Norkūną.
Visa aplinka jau nurimus ir besiruošianti artėjančiai žiemai. Rudens rūkas dengia pievą su senoviniais aviliais, miniatiūrine klėtele- muziejum ir lygius laukus aplinkui. Romas pasitinka, tarsi mes būtumėm seniai pažįstami, tik labai ilgai nesimatę draugai. Žodžių daug nereikia, užtenka žvilgsnio, rankos mosto, galvos pasukimo. Bitininkas pasiima instrumentus ir einam prie vieno gulsčio avilio. Atidaręs avilį randa dar visai neramias bites. Reik pasimt dūminę, sako Romas ir eina kiek toliau nuo avilio įžiebti ugnies. Ir iš krepšio jis traukia ne degtukus, o gražų skeltuvą, titnagą ir pintį. Pintį supjausto plonom “riekelėm” ir priglaudžia prie skeltuvo. Žiežirbos šokinėja į visas puses ir netrukus pintis ima rūkti. Nepaprasta.
Vėl gryžtame prie avilio. Bitės dūzgia, skraido aplink, nerimsta. Net į dūmus nereaguoja,- sako Romas ir ima dėtis bitininko kepurę su tinkleliu, kad veido nesugeltų. Judesiai ramūs, lėti, be jokio skubėjimo. Bitės vėsiu oru ir skraido lėtai, ir gelti neskuba, ropinėja avilio kraštais. Pats avilys – kadaise buvusi drevė, padaryta iš nupjautos drevėtos pušies ir paguldyta horizontaliai. Kaip bebūtų,- sako Romas,- vistik vertikalūs aviliai bitėms labiau patinka, ten jos sėkmingiau įsikuria ir medaus daugiau suneša.
Miškuose drevės būdavo atidaromos 2 kartus per metus, pavasarį-valant ir rudenį – kopinėjant. Iš vienos drevės buvo gaunama iki 16 kilogramų medaus ir iki 300 gramų vaško.
Patraukiame drevinės bitininkystės taku. Prieiname dravę-pušį, kurioje yra drevė su bitėmis. Čia Romas susidėlioja savo instrumentus ir ima ruoštis kopimui. Bitininkas dėlioja virves ir ruošia geinį, kurio pagalba pats save užkels į medį. Iš pradžių tai atrodo sunkiai suvokiama, bet netrukus pušis apkabinta stora, pintine virve ir Romas iš lėto rankomis kabindamasis ir už žievės ima kilti aukštyn. Iš lėto, iš lėto ir pasiekia aukštį, kur medyje išskobta drevė. Ten užtvirtina virves ir vėl leidžiasi žemyn. Dabar dar kartą tiksliais rankų judesiais paruošia visą lipimo konstrukciją ir tada jau tiesiogine prasme kelia save aukštyn į medį.
Čia miške bitės jau mieguistos ir visai neketina pykti ir gelti. Bitininkas apžiūri korius, patikrina ar ši drevė gerai pasiruošus žiemai ir vėluždaro. Iš viso Dzūkijos nacionaliniam parke yra apie 50 drevėtų pušų- senosios bitininkystės reliktų, 16 iš jų paskelbtos gamtos paminklais. Steigiant muziejų, buvo surinkti ir naujai pagaminti 25 įvairių tipų skirtingiems laikams būdingi kelminiai aviliai, išskobta dešimt drevių medžiuose, pagaminti aštuoni senoviniai įvairių tipų rąstiniai bei lentiniai aviliai.
Apsilankyti čia įdomu ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį. Pavasarinis bičių lankymas – tai ir Dzūkijos nacionalinio parko dienos šventė, tuomet Jurginių dieną susirenkama Musteikos bityne. Rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje būna medkopis, kai bitės būna užpildžiusios žiemojimui skirtus korius ir pasimato atliekamos medaus atsargos.