Ina Peseckienė
Lietuvos kino industrija negali skųstis protų nutekėjimu: srities profesionalai šlovina šalies vardą. Štai kino kritikas Lukas Brašiškis, dvejų metų kino ir medijų studijas Niujorke pabaigęs metų geriausiu pripažintu diplominiu darbu, grįžo į Lietuvą.
Dėstydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) bei Vilniaus dailės akademijoje (VDA), jis taip pat randa laiko kino edukacijos projektams ir nevengia pats imti kamerą į rankas. Be to, puikiai valdo plunksną, vis pamiklindamas ją kinui skirtuose leidiniuose. Menininkas atsako į Laikas.lt klausimus apie kiną bei darbą, siūlome paskaityti pirmąją interviu dalį.
Spauda Jus vadina kino teoretiku. Ar prie širdies šis vardas?
Teorijos nevengiu ir iš tiesų ją mėgstu. Ypatingai tas kino teorijos kryptis, kurios stengiasi nenutolti nuo praktikos. Tiesą sakant, būtent teorijoje matau galimybes kino praktikos ir kino istorijos susitikimui. Todėl skirtumų tarp kino teorijos, kritikos ir praktikos neakcentuoju, netgi atvirkščiai, manau, kad visos trys sritys gali papildyti viena kitą.
Esate ne tik kino kritikas, bet ir kūrėjas. Ar noras kurti kyla iš kūrybingumo, ar iš srities išmanymo?
Nors prieš kelerius metus su kolegomis esame sukūrę po tarptautinius trumpo metro filmų festivalius keliavusį meninį dokumentinį filmą “Miestas K”, taip pat Niujorke esu pristatęs galerijai skirtą video instaliaciją “bet-kuri-vieta” bei dar keletą kinematografinės prigimties projektų, kino kūrėju kol kas savęs nevadinčiau. Mano manymu, prisilietimas prie kino kūrimo lygmens yra tiesiog privalomas tiek tiems, kurie nori jį tyrinėti, tiek tiems, kurie jį nori kurti.
L.Brašiškis nevengia pats imti kamerą į rankas.
Žvelgiant retrospektyviai, idealiu teorijos ir praktikos derinimo pavyzdžiu laikau XX a. 7 deš. Paryžiaus kino klubuose prasidėjusį prancūzų naujosios bangos judėjimą. Tuomet jauni, specialaus kino išsilavinimo neturėję Paryžiaus studentai, nuolat kartu žiūrėdami filmus bei apie juos rašydami, kėlė klausimą, kodėl juos pasiekiantis kinas yra toks, o ne kitoks. Galiausiai daugelis apie kiną rašiusių (galime sakyti, kūrybingai jį teorizavusių) prancūzų naujabangiečių į savo rankas paėmė kameras ir patys ėmė kurti kiną. Šiandien mes nuolat išgirstame apie kino istorijos vadovėlin jau įrašytus Jeaną Lucą Godardą, Jacque Rivette’ą, Francois Trufaut, Claude Chabrolą, Ericą Rohmerą ir daugelį kitų srities išmanymą ir kūrybiškumą derinusių kino režisierių. Panašūs mąstymo apie kiną nuo jo kūrimo neatskiriantys judėjimai egzistuoja ir dabar.
Mane visada ypatingai žavi medijos specifiškumą suvokiantys, kūrimo procesą (pabrėžiu, procesą – ne rezultatą) išmanantys ir jį reflektuojantys kino režisieriai ar video meno kūrėjai. Taip pat mėgstu kino teoretikus ar kritikus, kurie, rašydami apie kiną, puikiai įsivaizduoja, kaip jis yra filmuojamas ir montuojamas. Jiems, kaip kažkada yra pasakęs J. Lucas Godardas, rašymas prilygsta filmo perkūrimui. Mano manymu, nusistovėjusios distancijos tarp teorijos ir praktikos įveikimas galėtų būti labai produktyvus tiek kino menui, tiek kino teorijai. Ypatingai šiandien, kai galimybė kurti kiną yra labiau prieinama negu anksčiau.
Manau, kad pretenzijos į kūrybingumą neišmanant savo srities gali vesti prie nesavikritiško infantilumo, lygiai taip pat kaip nekūrybingas nuo praktikos nutolstantis teorizavimas gali vesti prie vienodai nesavikritiško tekstų nuobodumo (būtent dėl to nemažai kino kūrėjų nemėgsta kritikų ir teoretikų).
Kaip susidomėjote kinu? Ar filmai, su kuriais užaugote, turėjo įtakos pasirinkimui?
Kaip ir kiekvienas iš mūsų, kinu domėjausi nuo vaikystės. Bet ilgą laiką man tai tebuvo populiariaisiais filmais užpildomas laisvalaikis, pramoga. Rimtesni kino meno kūriniai retai tepakliūdavo į mano paauglystės filmų repertuarą. Vienuoliktoje klasėje tuomečiame Vilniaus kino teatre “Planeta” pamatęs porą Frederico Fellinio filmų suvokiau, kad kinas yra gerokai įvairesnis nei aš tuomet įsivaizdavau. Tais pačiais metais “Ozo” kino teatre pamatytas Tarkovskio “Veidrodis” paliko neišdildomą įspūdį, kurio tuomet sau dar negalėjau paaiškinti. O rimčiau gilintis į kiną pradėjau pirmame bakalauro studijų kurse, kai ėmiau lankyti Prancūzų kultūros centre gyvavusią „Nepriklausomą kino akademiją“: Gražinos Arlickaitės vedamą “Europos kino istorijos” kursą, vėliau – mūsų pasaulį jau palikusio legendinio lietuvių kino kritiko Sauliaus Macaičio dėstytą modernistinio kino kursą. Nepaisant to, kad mano bakalauro studijos nebuvo tiesiogiai susijusios su kinu, lankydamas įvairių Vilniaus universitetų paskaitas, dėstomas kino kritikų ir teoretikų, stengiausi išnaudoti visas saviedukacijos galimybes. Visos gautos žinios ir pažintis su trumpa, tačiau labai įdomia kino istorija nulėmė mano intereso kinu augimą.
Kodėl mėgstate kiną? Ar filmai ko nors pamoko ir ar teko kino patirtį pritaikyti gyvenime?
Iš kino išmokti galima tikrai daug. Sakyčiau, kad kinas, kaip ir kelionės, yra langas į pasaulį. Nors daugelis žmonių kiną laiko iliuzija, surežisuota tikrove, neturinčia nieko bendro su gyvenamuoju pasauliu, aš galvočiau priešingai, – kinas gali sugrąžinti prie egzistuojančio pasaulio, apie kurį dažnai pamirštame gyvendami kasdienį gyvenimą. Tai galėtų būti dėmesio prikaustymas prie dalykų, kurių nenorime matyti, ar kelionė į vietas, į kurias negalime nukeliauti… Kinas leidžia išsivaduoti iš mums pažįstamos kasdienybės, įpročiais pagrįsto gyvenimo būdo. Tad kiną mėgstu dėl to, kad jis moko tolerantiškumo, leidžia pamatyti ir išgirsti tai, ko pats niekada nepatyrei. Retkarčiais filmo pradžioje tai atrodo sunku, tačiau atsiveriant vaizdiniui ekrane ir įveikiant taisykles, kuriomis vadovaujamės kasdieniame gyvenime, įvyksta lūžis; kinas padeda suprasti, kad pasaulis yra platesnis už tau pažįstamą. Toks bekompromisis, iš naujo su pasauliu supažindinantis kinas man yra įdomiausias.
Dalyvavote „Meno avilyje“. Kaip kilo projekto idėja ir kokie buvo jo tikslai?
Dar bakalauro studijų metu su keliais kolegomis Vilniaus universitete organizuodavome kino klubo renginius. Tuomet pastebėjome, kad nekomercinio kino renginių paklausa Vilniuje augo, o ją atliepiančias iniciatyvas buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tad baigę mokslus mes įsteigėme VšĮ “Meno avilys” ir ėmėme rengti kino peržiūras ir diskusijas. Tarp pirmųjų mūsų iniciatyvų buvo ketverius metus Vilniuje gyvavęs vasaros kino festivalis “Kinas po atviru dangumi”, kurio metu pristatydavome skirtingo regiono filmus, taip pat diskusinių renginių ciklas “Tikrovė abipus ekrano” ir kiti projektai, kurių archyvas yra prieinamas organizacijos tinklalapyje. Palaipsniui „Meno avilio“ kino edukacijos veikla plėtėsi: įkūrėme „Mediateką“, pirmąją Vilniuje erdvę, skirtą susipažinti su kinu ir literatūra apie jį, pradėjome rengti ir įgyvendinti kino edukacijos projektus bendrojo ugdymo mokyklose, įsitraukėme į tarptautinių kino rodymo ir edukacijos asociacijų veiklą. “Meno avilys“ sėkmingai veikia iki šiol.
Šiuo metu skaitote paskaitas kino centro „Skalvija“ projekto dalyviams. Kuo ypatingas šis projektas?
„Mokausi iš kino“ yra „Skalvijos“ inicijuotas didelio masto kino edukacijos projektas, kuris dvejus metus vyksta visose šalies mokyklose, bendradarbiavimo pagrindu vienijantis kone visas kino edukacija užsiimančias, nemažą patirtį jau sukaupusias organizacijas Lietuvoje. Dalyvaudami šiame projekte moksleiviai kino teatruose žiūri filmus, mokosi juos analizuoti ir interpretuoti, padedami kino profesionalų patys juos kuria. Specialūs užsiėmimai taip pat rengiami pedagogams, norintiems pagilinti žinias kino edukacijos srityje. Paskaitų metu pedagogams visada akcentuoju, kad norint mokytis iš kino privalu mokytis kino. Kaip kad norint skaityti Tolstojų, visų pirma, reikia mokėti skaityti. Be abejo, literatūrinės ir kino kalbų suvokimai – skirtingos prigimties, tačiau projekte skatiname suprasti, jog mokantis iš kino neužtenka kalbėti apie filmų temas, nežinant metodų ir technikų, leidžiančių suprasti, kaip ir kodėl filmai sukurti.
Kaip išsirinkti gerą filmą? Į ką atkreipti dėmesį?
Filmo pasirinkimas yra labai asmeniškas dalykas. Vieno recepto tikrai nėra. Kino kritikai siūlo sekti kino festivalių naujienas bei skaityti tarptautinius kino kultūrai skirtus leidinius, pvz., britų “Sight & Sound” ar prancūzų “Cahiers du Cinéma” (pats iš profesinio intereso būtent taip ir darau). Kita vertus, esu įsitikinęs, kad dėmesio vertas filmas kino festivalyje ar leidinyje gali būti neįvertintas dėl vienokių ar kitokių konjunktūrinių priežasčių, todėl ir šiuos šaltinius siūlau vertinti kritiškai. Manyčiau, kad kiną dažnai žiūrinčių draugų ir kino mylėtojų nuomonės bei tarpusavio diskusijos – geriausias būdas atsirinkti.