Iš kur kilo Kalėdos, Senelis Šaltis ir kiti šventiniai atributai?

Aleksandras Rimdžius

Pagaliau sulaukėme šv. Kalėdų, tačiau ar visi žinome tikrąją švenčių kilmę, ar žinome, iš kur atsirado kalėdinė eglė ir Senelis Šaltis? Pabandysime papasakoti kiek galima išsamiau viską nuo pat pradžių.

Pagonybė

Gruodžio šventės jau nuo seno buvo įprasta praktika visoje Europoje. Žiemos metu galvijus šerti nebuvo galimybių, o jų skerdieną dėl šalčio buvo galima tinkamai užkonservuoti. Darbų nebuvo labai daug, tad žmonės galėdavo linksmintis ir pasinerti į socialinių ryšių tvirtinimo ritualus. Viduržiemį žymintys saulės garbinimo festivaliai buvo švenčiami senovės britų ir skandinavų gentyse. Germanų ir skandinavų tautose kaip šventinės ugnies pagrindą žmonės į namus tempdavo didžiulius rąstus. Jie degdavo dvylika dienų ir kasdien pasiglemždavo po vis kitą atnašautą auką. Saulės atgimimą skatino dar ir deginamos žvakės, o vaisiais apkabintos medžio šakos viliojo greičiau ateiti pavasarį. Šiauriniame žemės pusrutulyje žiemos saulėgrįža švenčiama dažniausiai gruodžio 21 dieną. Tai trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metuose laikas ir metas, kuomet Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite.

kalėdos
Jeff Weese nuotr.

Krikščionybė

Tokie šios magiškos šventės – Kalėdų – pagoniškieji „griaučiai“. O kaip tai priėmė ir savaip pakeitė atėjusi krikščionybė, juk Kalėdas suvokiame, visų pirma, kaip Kristaus gimimo šventę. Ir jau čia susiduriame su dideliu galvosūkiu: jei tą naktį netoli Betliejaus piemenys ganė savo kaimenes – tai jokiu būdu negalėjo būti žiemos mėnuo; dar daugiau – jei Jėzaus pusbrolis Jonas Krikštytojas išties gimė kovo mėnesį ir buvo pusę metų vyresnis už Kristų, šio gimtadienis turėtų būti rugsėjį.

Jėzaus gimimas minimas tik dvejose iš keturių, Mato ir Luko evangelijose. Matas nemini nei Jėzų lankiusių išminčių skaičiaus, nei transporto, kuriuo jie atvyko Beatliejun. Trijų išminčių sukonkretinimas kaip dovanų personifikacijos, greičiausiai buvo trečiame mūsų eros šimtmetyje rašiusio teologo Origeno idėja. Sirijos bažnyčia teigė, jog būta ne trijų, o dvylikos karalių, esti spekuliacijų, kad tarp jų galėjo būti ir moterų.

Šventasis Mikalojus

Kalėdų Senelio prototipu dažniausiai laikomas ketvirtame mūsų eros amžiuje gyvenęs Šv. Mikalojus. Dėl epidemijos mirus turtingiems tėvams, būdamas tik 17-os Mikalojus tapo vyskupu, sulaukęs 30-ies kartu su kitais Romos dievams aukoti atsisakiusiais krikščionių vyskupais buvo įkalintas. Imperatoriui Konstantinui nukariavus rytus baigėsi krikščionių persekiojimas ir po dešimties metų Mikalojus galėjo įkvėpti laisvo oro gurkšnio.

Šv. Mikalojaus mirties diena - gruodžio 6-oji tapo krikščioniška švente. XVI a. po Martino Liuterio vėliava praūžusi reformacija panaikino šią šventę, protestantų nuomone, Kristus yra vienintelis viso gėrio šaltinis. Gruodžio 25-ąją vokiečių protestantų vaikučiams dovanas dalindavo aukštas dėdė vardu Christkindl, jo atitikmeniu angliakalbėse šalyse tapo Kris Kringle. Visgi Olandijoje tradicija švęsti Šv. Mikalojaus dieną išliko. Jūreivių globėjas labai tiko tokį istoriškai svarbų uostą kaip Amsterdamas turinčiai valstybei, čia jis įgavo mums visiems pažįstamus bruožus: balta ir ilga barzda bei raudonai baltas kostiumas. Visų laukiamas Sinterklaasas ant balto arklio jodavo miestų gatvėmis dovanų pilnu maišu.

Kalėdų Senelis

Buvusi Olandų kolonijinė provincija New Yorkas tapo Santa Klauso gimtine, vietiniai būtent taip vadino Europoje likusį Sinterklaasą. 1809 m. miesto Istorikų draugijos narys Washingtonas Irvingas sukūrė pasaką apie apkūnų, pypkutę papsintį, elfą primenantį Šv. Mikalojų, kuris raitas ant stebuklingo žirgo lanko visus miesto gyventojus, o kadangi jis buvo labai mažas, į namus galėjo leistis kaminais, geri vaikai iš jo gaudavo dovanų, blogi – rykščių.

1822 m. Clementas Moore’as parašę savo garsiąją poemą „Naktis prieš Kalėdas arba Šventojo Mikalojaus vizitas“, arklį čia pakeitė rogutes tempiantys aštuoni skraidantys elniai. Šis senelis buvo labai atlaidaus ir vaikų nebaudė. Garsus karikatūristas Thomas Nastas pavaizdavo Santa Klausą kaip niekados nesenstantį, visada linksmą, barzdotą storulį, jis turėjo padėjėjų elfų kariauną ir kažkokiu būdu neužstrigdavo kamine. Paskutinius štrichus 1931 m. formuojant modernų Kalėdų Senelio atvaizdą sudėliojo Coca-Cola iliustratorius Haddonas Sundblomas, jo Santa įgavo žmogiškesnių bruožų, dažnam vaikui priminė jo pačio raudonskruostį senelį. Sundblomas jį aprengė puošniu raudonai baltu paltu, o pypkę pakeitė kokakolos butelaitis.

1897 m. rudenį aštuonmetė Virginia O'Hanlon parašė nerimastingą žinutę New York Sun redaktoriui: „Vaikai sako, kad Santos nėra“, - skundėsi ji. Redaktoriaus Francis Churcho atsakymas tapo savotišku tikėjimo Kalėdų stebuklais skatinimo etalonu.

Eglės ir kiti augalai

Senovės egiptiečiai naudojo palmes žiemos saulėgrįžos švenčių metu, romėnai kaip pavasario žalumos pranašę rinkosi mums visiems pažįstamą eglę. Manoma, kad dar 700 m. prieš mūsų erą germanų tautos statėsi egles trobėsiuose. . Pasak populiarios legendos, Martynas Liuteris pirmasis panaudojo žvakes kaip dekoraciją.

Nemažai prie Kalėdinės eglės tapimo neatsiejama Šv. Kalėdų dalimi prisidėjo ir karališkoji šeima. Karalienės Viktorijos vyras, vokietis Albertas 1841 m. Kalėdas Vindzorų rūmuose nusprendė paįvairinti puošnia eglute. Jo rūpesčiu eglės atsidūrė visos Anglijos mokyklose bei kariuomenės barakuose.

Paprotys egles puošti blizgučiais vėlgi užgimė Vokietijoje. Pasak legendos, mažąjį Jėzų Kristų taip nuliūdino neturtingos moters namuose šventinį medį užpuolę voratinkliai, kad šis pavertė juos sidabriniais. Todėl vokiečiai egles puošdavo sidabrinėmis juostelėmis, nevengdami prikabinti kokį vaisių, pyragėlį, saldainį, alavinį angelą ar popierinį karpinį.

1882 m. garsiojo išradėjo T. Edisono kolega Edwardas Johnsonas pirmasis panaudojo elektrinius prietaisus, jei konkrečiau – 80-ies lempučių girliandą, šventinės eglės puošybai. Iki tol dėl gaisro pavojaus žmonės puošdavo egles žvakėmis tik Šventų Kalėdų vakarą. Lemputės buvo kur kas saugesnis pasirinkimas, tačiau iki 1903 m., kuomet Ever-Ready kompanija pradėjo masinę elektrinių girliandų gamybą, dirbtine šventine šviesa džiaugtis galėjo tik turtingieji.

Kitas augalas, be kurio anglai neįsivaizduoja Kalėdų, yra amalas. Tai parazitinis augalas, kuris „kimba“ prie kitų medžių, tačiau niekada neliečia žemės ir būtent žiemą neša vaisius. Druidams amalas buvo šventas augalas, skandinavai jį siejo su meilės deive, babiloniečių legenda bylojo, kad iš dieviškosios amalo išsivystė žemiškieji medžiai. Amalas tapo taikos ir susitaikymo simboliu, bučiuotis po juo pirmieji pradėjo romėnai.

Tipiški britiški Kalėdiniai valgiai

Kalėdinio kumpio tradicija tikriausiai kilo iš senovės norvegų papročio per viduržiemio šventes valgyti laukinius šernus. Romėnai lepinosi šerniena per gruodžio 25-ąją gimusio ir nuo šerno mirusio dievo Adonio garbei rengiamas Saturnalijas. „Šerno galvos giesmė“ – seniausia užrašyta Kalėdų giesmė (1521 m.). Nors šią tradiciją į britaniją tikriausiai atnešė ją užkariauti siekę romėnai, per kiekvienas Šv. Kalėdas Oksforde, Karalienės koledže, ji yra iškilmingai atkartojama.

Taip vadinamas „kuklusis pyragas“ gaminamas iš elnienos „atliekų“ (širdies, kepenėlių, smegenų bei kitų organų). Aristokratų tarnai turėdavo tenkintis tuo, kas jų ponams neatrodė labai patrauklu, XVII amžiuje šis patiekalas taip paplito ant šventinio anglų stalo, kad puritoniškoji O. Cromwellio valdžia paskelbė jį už įstatymų ribų.

Džiovintų vaisių ir mėsos pyragas. Pagrindinis ingredientas – cukrumi ir prieskoniais užkonservuota smulkinta mėsa, taupumo sumetimais cukrų dažnai pakeisdavo vaisiais. Laikui bėgant, mėsos kiekis pyrage ėmė vis mažėti (išliko vienintelis pastovus ingredientas – jautienos taukai), o vaisių – daugėti.

Slyvų pudingu tiksliau vadinti jautienos ir avienos sriubą, į kurią būdavo dar dedama džiovintų slyvų, vyno bei prieskonių. Vėliau slyvas bei mėsą pakeitė razinos, kiaušiniai ir duonos minkštimo gumuliukai, todėl teisingiau šį gaminį vadinti garintu pyragu. Ironiška, bet tai nėra pudingas, dar daugiau – į jo sudėtį neįeina slyvos. XVII amžiuje į džiovintų slyvų kategoriją patekdavo bet koks džiovintas vaisius.

Saldžiosios lazdelės kildinamos iš XVII amžiaus pabaigos Vokietijos, kur vienam chorvedžiui šovė idėja užlenkti jų galus, kad taptu panašios į piemenų lazdas. Tik XX amžiuje jos pradėtos spalvinti raudonais-baltais dryžiais. Manoma, kad jų forma nurodo pirmąją Jėzaus vardo raidę, o spalvos simbolizuoja Kristaus kraują bei tyrumą.

Kiti įdomūs faiktai apie Kalėdas:

  • Populiariausia (ir perkamiausia) visų laikų Kalėdų daina yra Bingo Crosby 1942 m. įrašyta „White Cristmas“.
  • Brangiausias Kalėdinis atvirukas 2001 m. buvo parduotas aukcione už 20 tūkst. svarų. Ranka pieštas iliustratoriaus Dž. K. Horslėjaus darbas dar 1843 m. buvo išsiųstas brito H. Kaulo mamai.
  • Kokia galėtų būti ideali kalėdinė dovana berniukui? Kareivėlio figūrėle nudžiugintu kiekvieną mažąjį neklaužadą, bet dideli berniukai nori pačio geriausio. Vienas tokių, turtingas, bet svajoti nenustojęs JAV verslininkas 2003 m. įsigijo pirmąjį 1963 m. pasirodžiusios populiarios veiksmo figūrėlės „G.I. Joe“ modelį už 200 tūkst. JAV dolerių
  • Pačia didžiausia dovana galėtume vadinti 1886 m. prancūzų amerikiečiams „įteiktą“ „Laisvės statulą“. „Dovanos“ aukštis – 46,5 metro, svoris – 225 tonos!

Linksmų ir šiltų Kalėdų!

aleksandras rimdžius, iš kur atsirado kalėdos, kalėdinės šventės, kalėdų kilmė, šventės, žiema

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai