Menufaktura.lt

Septintasis nacionalinis dramaturgijos festivalis „Versmė" šiemet buvo ypatingas tuo, jog net trijose iš penkių į finalinį konkurso etapą atrinktų pjesių buvo kalbama apie homoseksualumą. Viena jų, Gabrielės Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai", tapo festivalio laureate. Pagal šią pjesę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) 2012 m. gegužę žadama pastatyti spektaklį.

Pirmąją savo pjesę „Skaudžiausia 2", kurioje analizavo homofobijos problemas visuomenėje, Labanauskaitė parašė 2005 m. Jos pjesės „p*s" 2006 m. skaitymus režisavo Balys Latėnas. O 2007 m. režisierius Gintaras Varnas, dirbdamas kartu su dramaturge, pastatė spektaklį „Žvaigždžių kruša". Gabrielė Labanauskaitė taip pat bendradarbiavo su dramaturgais iš kitų Europos valstybių, pagal jos kūrybą spektaklius statė užsienio teatrai.

Dramaturgės kūrybai būdinga aštraus socialinio pobūdžio tematika. Autorė analizuoja šiuolaikines socialines problemas, daug kalba apie visuomenės požiūrį į netradicinės seksualinės orientacijos žmones. G.Labanauskaitės teigimu, ji nemanipuliuoja homoseksualumo tema, o kalba apie tai, kas yra aktualu šiuolaikinėje visuomenėje.

Lapkričio 23 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko Jūsų naujausios pjesės skaitymų „Raudoni batraiščiai" premjera Lietuvoje. Kitąmet bus statomas spektaklis. Papasakokite, apie ką kalba „Raudoni batraiščiai".

Pjesės tema - konfliktas tarp dviejų brolių. Homoseksualaus Jono ir jo brolio Juozo, priklausančio skustagalvių subkultūrai. Pjesėje atskleidžiama, kas nutinka susidūrus skirtingoms pasaulėžiūroms ir kokie galimi šio konflikto sprendimo būdai. Šiuo atveju sprendimas tragiškas - skustagalvis nužudo savo brolį. Tačiau pjesė nėra apie du stereotipiškus žmones. Veikiau - apie du pasiklydusius. Nė vienas veikėjų nėra tik juodas ar baltas. Pirmiausia stengiausi veikėjus atskleisti kaip individus, o ne tam tikros grupės atstovus.

Žmogžudyste pasibaigęs konfliktas tarp dviejų brolių primena biblinę Kaino ir Abelio istoriją. Dėl kokių priežasčių biblinis motyvas buvo perkeltas į pjesę?

 Iš dalies tai buvo pasirinkta sąmoningai. Tiesa, manojoje istorijoje brolžudystės tema kur kas modernesnė, ji nulemta šiuolaikinių aplinkybių. Kūrinyje kalbama ne tik apie homoseksualo ir skustagalvio konfliktą, bet ir veikėjų vaikystės istorijas, santykius su tėvais, draugais, aplinka. Pjesės herojai - tarsi šachmatų figūrėlės žaidimo pradžioje: jie turi daugybę variantų, kaip galėtų išspręsti konfliktą. Šiuo atveju Juozas, nors ir buvo išprovokuotas, pasirenka žiauriausią ėjimą - nužudo brolį, nes nebegali kęsti baimės savyje.

Kodėl buvo pasirinkta būtent tokia pjesės tema?

Homoseksualumo tema visada mane domino ir toliau domins - tiek socialiniu aspektu, tiek meniniu - kaip kalbėti apie visuomenės problemas, kaip atverti žaizdas ir skatinti norą jas gydyti? Skustagalvių konfliktas su homoseksualais yra tik viena iš akivaizdžių šių dienų aktualijų, turint omenyje daugumos lietuvių nepakantumą apskritai Kitokiam - tautinėms, rasinėms mažumoms, žmonėms su psichine ar fizine negalia. Gaila, kad Lietuvoje trūksta socialinio teatro, kuris kalbėtų apie dabartines visuomenės problemas. Nesakau, kad socialinis teatras yra geresnis už kitus. Jeigu teatras kalbėtų vien tik apie aktualijas, žiūrovas pavargtų nuo jam nuolat transliuojamos „realybės". Tačiau keista, kai ta realybė yra ignoruojama, todėl manau, kad socialinis teatras reikalingas.

 Papasakokite apie pjesės kūrimo procesą.

Pjesę pradėjau pavasarį, kai sužinojau, jog mano pjesės santrumpa pateko į antrą konkurso etapą. Po to idėją plėtojau kūrybinėse dirbtuvėse, kurias vedė vengrų dramaturgė Anna Lengyel. Vasarą pjesės skaitymai įvyko Švedijoje, per festivalį „Stockholm pride 2010" („Raudonų batraiščių" skaitymus tuomet režisavo švedų režisierė Anna Lina Hertzberg - I.L.). Pirmasis pjesės variantas gerokai skyrėsi nuo dabartinio. Iš pradžių „Raudoni batraiščiai" buvo monodrama, joje tebuvo vienas veikėjas. Tačiau būsima pjesės režisierė Yana Ross pasiūlė sukurti daugiau. Pradėjus kartu repetuoti, pjesė dar labiau pakito. Manau, kad ir dabartinis variantas nėra galutinis.

Iš kur sėmėtės informacijos?

Ir iš dokumentikos, ir iš savo vaizduotės. Pjesėje yra keli kalbiniai lygmenys: gatvės žargonas, poetinis kalbėjimo stilius, dainavimas ir repavimas, politinė retorika. Dalį dialogų sudaro viešoje erdvėje pasakyti sakiniai ir frazės - politikų pasisakymai homoseksualų atžvilgiu, homofobiški komentarai internete.

Galbūt kūrybinio proceso metu teko susitikti su homoseksualų ir skustagalvių bendruomene?

 Su homoseksualų bendruomene esu pažįstama, tačiau į skustagalvių kultūrą lįsti nenoriu, nes tai per daug rizikinga. Aš nesu įpareigota kopijuoti jų gyvenimo ir pjesę paversti visiška dokumentika. Galbūt būtų smagu nusiskusti plaukus, apsiauti kerzus ir integruotis į jų bendruomenę, bet aš nesu mokslininkė savižudė. Mano tyrimas buvo saugesnis. Peržiūrėjau filmus, dokumentiką, televizijos laidas, žiniasklaidos pranešimus apie šią subkultūrą. Taip pat kalbėjausi su žmonėmis, kurie juos pažįsta.

„Raudonų batraiščių” skaitymas „Versmės” festivalyje. Kamilės Žičkytės nuotrauka

Kokia yra pjesės pavadinimo reikšmė?

Raudoni batraiščiai - tai kraujo praliejimo simbolis. Ne visose, bet radikaliose skustagalvių grupuotėse raudoni batraiščiai suteikiami tam grupės nariui, kuris pralieja žmogaus kraują, o sužalotasis priklauso grupei, kuriai šie radikalai jaučia neapykantą. Raudoni batraiščiai - tarsi pripažinimas, dalis inauguracijos. Mane nustebino, kad toks paprastas daiktas kaip raudoni batraiščiai gali reikšti tokį kraupų dalyką.

Kokių vertinimų sulaukėte iš pjesės skaitymų paklausyti atėjusių žiūrovų?

 Dauguma džiaugėsi, kad pjesėje nėra stereotipiškų veikėjų portretų, siužetas nėra paremtas kova tarp gėrio ir blogio. Pjesė neturi aiškaus didaktinio moralo ir nesiūlo atsakymų. Taip pat teko išgirsti nuomonių, jog tiesiog manipuliuoju tema, kuri dabar „ant bangos". Populiarias temas, pasak skeptikų, į meno kūrinį perkelti yra paprasta: tešla jau užmaišyta, belieka tik imti ir kepti pyragą. Tačiau apie homoseksualumą rašau jau daugelį metų ir madų tikrai nesivaikau. Nors pripažįstu, kad tema tik aštrėja. Bet dėl to reikia džiaugtis - pagaliau jaučiame poreikį kalbėtis apie tai, kas buvo ignoruojama tiek daug metų.

Teigiate, jog išvengėte moralizavimo, tačiau homoseksualus veikėjas, nors ir yra nužudomas, tampa tarsi nugalėtoju.

Man svarbu išsakyti asmeninę poziciją. Norėjau kalbėti apie tai, kaip nacionalistinės ir rasistinės nuotaikos slepiamos po nekalta tautiškumo kauke. Toks elgesys - tai elementari manipuliacija žmonėmis, nesuprantančiais manipuliacijos taisyklių. Tai ypač išryškėjo per „Baltic Pride", kuomet norėdami išviešinti nacionalistines idėjas suinteresuoti asmenys pasinaudojo visuomenės nepakantumu homoseksualams.

Pjesės veikėjas Adas yra tų manipuliatorių atspindys. Jis kursto aistras ir skatina dar didesnę neapykantą tarp brolių. Paradoksalu, tačiau nors Adas teigia, kad „Lietuva yra lietuviams", jis draugauja su rusų kilmės mergina Nina. Paprasta ko nors nekęsti teoriškai ar ideologiškai. Tačiau ideologijai susikirtus su asmenine patirtimi, pavyzdžiui, įsimylėjus žmogų, kurį teoriškai turėtum niekinti, ideologija dingsta. Mums, kaip žiūrovams, įdomu pažvelgti į šią ideologijos ir asmeniškumo sankirtą.

Šiuo metu daugiausia apie homoseksualus diskutuoja politikai ir žiniasklaida. Ar manote, kad meno erdvė gali tapti alternatyvia erdve šiai temai?

Priklauso nuo pateikimo formos. Kartais meno kūrinys žmogaus ar grupės įvaizdį gali tik sugadinti. Vaizduodami homoseksualą kūrėjai dažniausiai renkasi lengvabūdiško, naivaus ir išsipusčiusio gėjaus įvaizdį. Žmonės pasijuokia kelias minutes, bet įspūdį išsineša keliems metams. Juk jeigu vaizduojamas lengvabūdis gydytojas, žmonės nesusidaro įspūdžio, kad visi gydytojai yra tokie. O vaizduojant žmogų iš marginalios grupės kyla pavojus, kad su juo realybėje nesusidūrusiems žmonėms gali būtų įdiegtas labai stiprus stereotipas. Tai, kad kūrėjai apie tai kalba, yra gerai, bet svarbu ir kaip jie kalba. Svarbu, kad meno kūrinys dar labiau neįtvirtintų marginalios grupės stereotipų ir nesuformuotų vienpusiškos nuomonės.

„Raudoni batraiščiai" - ne vienintelė Jūsų pjesė, kurioje kalbama apie homoseksualumą ir homofobiją. Tai gvildenote ir pjesėje „Skaudžiausia 2". Kaip šiandien jums atrodo ši pjesė?

 „Skaudžiausia 2" - pirmoji mano pjesė. Apibūdinčiau ją kaip pakankamai primityvią, netgi stereotipišką. Pjesė turėjo tiesioginės edukacijos potekstę: iš esmės norėjau parodyti, kad homoseksualai egzistuoja. Sugalvoti veikėjus ir siužetą nėra taip sudėtinga, kaip pasirinkti temos pateikimo perspektyvą. Jaučiu, kad mano kalbėjimo forma pasikeitė, tačiau jokiu būdu dar nėra tobula.

Gyvenime ne tik rašote dramas. Esate audiovizualinės poezijos festivalio „Tarp" organizatorė, grupės „Avaspo" atlikėja, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje studijuojate teatrologijos doktorantūrą, dėstote kino dramaturgiją. Atrodo, Jūsų gyvenimas okupuotas meno.

Iš tiesų turiu labai daug vaidmenų. Labai mažai laiko lieka pabūti tiesiog Gabriele.