Ina Peseckienė
Bokso aistruoliai su nostalgija prisimena laikus, kai antrąja lietuvių religija buvo visai ne krepšinis: anuomet susirinkusiųjų į bokso varžybas netalpindavo net didžiausios salės.
„Įsivaizduokite: net Vilniaus Žalgirio stadione nebuvo kur obuoliui nukristi – žmonės sėdėjo ne tik tribūnose, bet ir ant žoles, o tai viso labo buvo varžybos tarp Vilniaus ir Gdansko“, – sako Antanas Arėška, Vilniaus apskrities bokso federacijos direktorius bei Pasaulio bokso federacijos tarptautinės kategorijos teisėjas.
Ši sporto šaka Lietuvoje kultivuojama beveik šimtmetį, o čempionams suskaičiuoti abiejų rankų pirštų pritrūktų. Tačiau nepaisant praėjusio amžiaus sportininkų nuopelnų, šiandien šalyje boksą kultivuoja apie 1500 žmonių.
Lietuvos bokso užuomazgos
Už vienos seniausių pasaulyje kovinių sporto šakų atsiradimą Lietuvoje turime būti dėkingi lakūnui Steponui Dariui. Šis futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos, beisbolo ir ledo ritulio aistruolis, daugelio Lietuvos sporto šakų tradicijų pradininkas ne tik užkrėtė boksu savo bendražygius, bet buvo daugelio pirmųjų šalies boksininkų treneris. 1968 m. žurnalui „Sparnai“ generolas A. Urbšas, 1921 m. Karo mokykloje gyvenęs su S. Dariumi viename kambaryje, pasakojo, kad jau tada S. Darius rengdavo bokso treniruotes, aiškino bokso taisykles. Lakūnas boksuotis išmoko jau Amerikoje, kur praleido paauglystę, tad, pasak A. Urbšo, mokyklos draugai negalėdavo su juo lygintis šioje srityje. „Tačiau ringe jis niekuomet nepabrėždavo savo pranašumo prieš varžovus, – daugiausia tai buvo kaimo berneliai, – niekad nenuskriausdavo per stipriu smūgiu ar nokautu“, – pasakojo A. Urbšas.
1923 m. gruodį, Lietuvos dviratininkų sąjungos pirmenybių metu S. Darius surengė pirmąsias oficialias bokso varžybas Lietuvoje. O po dvejų metų, 1925 m., laikinojoje sostinėje įvyko pirmasis oficialus Lietuvos bokso čempionatas. Įdomu tai, kad pirmuoju bokso čempionu tapo Vladas Byla, geriau žinomas kaip futbolininkas.
1926 m. čempiono titulas atiteko Algirdui Škėmai, kurį S. Darius itin entuziastingai mokė boksuotis. S. Dariaus užaugintų boksininkų sąraše tokios tarpukario bokso žvaigždės kaip K. Markevičius, V. Dagilis, R. Kazokas, J. Kudirka, V. Tarvydas, J.Vinča. Pastarasis dalyvavo 1928 m. olimpinėse žaidynėse Olandijoje, kur pasirodė geriausiai iš dvylikos Lietuvos olimpiečių – savo svorio kategorijoje pateko į ketvirtfinalį.
Boksui sparčiai populiarėjant, 1928 m. Lietuvos bokso čempionate pavyko surengti varžybas visose aštuoniuose svorio kategorijose (šiandien jų yra 10), dalyvavo jau 32 boksininkai. Kauną, garsėjantį kaip bokso lopšį, ėmė sparčiai vytis Klaipėda.
Pokario metai Lietuvos boksui buvo turtingi pergalių. Ringas įžiebė tokias žvaigždes kaip Algirdas Šocikas, daugkartinis Lietuvos, Europos ir TSRS sunkiasvoris čempionas, vos po kelių mėnesių treniruočių įveikęs tuometį Lietuvos čempioną S.Bagdonavičių, o vėliau ir Antaną Zaborą. A. Šociko karaliavimas ringe truko 11 metų ir buvo vadinamas bokso aukso amžiumi ir „Šociko era“, o pats boksininkas dėl boksavimosi stiliaus – ringo džentelmenu. Jo pėdomis sekė Ričardas Tamulis, Jonas Čepulis, Algimantas Zurza, Romualdas Murauskas, Juozas Juocevičius, Nikolajus Jerofejevas. Tačiau didžiausią pergalę Lietuvos bokso istorijoje iškovojo Danas Pozniakas, Meksiko olimpinėse žaidynėse 1968 m. pelnęs aukso medalį.
Lietuvos bokso trenerių šlovė ir vargas
Jei S. Darius vadinamas bokso pradininku Lietuvoje, tai bokso tėvo vardas pelnytai priklauso Vaclovui Peleckiui, bokso čempionui, treneriui ir teisėjui, „užauginusiam“ ne vieną žymų boksininką.
Juozo Vinčos mokinys, inžinierius pagal specialybę V. Peleckis 1999 m. buvo pripažintas Lietuvos šimtmečio treneriu. Jo garbei Šiauliuose kasmet vyksta tarptautinis bokso turnyras „Peleckio taurė“.
Lietuvos bokso treneriai paliko pėdsaką ne tik šalies, bet ir pasaulio bokso istorijoje prisidėdami prie tokių bokso legendų, kaip broliai Kličko, kelio į Olimpą. Vitalijus ir Vladimiras Kličko, laikomi vienais pajėgiausių planetos boksininkų, kelerius vaikystės metus praleido Panevėžio ringuose, mat jų tėvo, sovietų kariuomenės pulkininko, aviacijos divizija buvo dislokuota Pajuostėje. Pirmasis brolių treneris Julius Kibas šiandien sėkmingai rengia Norvegijos boksininkus.
Pasak Antano Arėškos, bokso trenerio duoną pasirenka tikri bokso fanai: ne kiekvienas atlaikys klajoklišką gyvenimo būdą. „Lietuvoje nėra sąlygų paruošti sportininkus pasaulio ar Europos varžyboms, nes turime vos vieną kitą gerą boksininką, o treniruotėms būtini lygiaverčiai partneriai. Dėl to tenka nuolat važinėti į bokso stovyklas užsienyje“, – darbo ypatumais dalinasi A. Arėška.
Trenerių darbas vertinamas boksininko pasiekimais. A. Arėškos teigimu, geriausius rezultatus dažniausiai demonstruoja rajonų jaunučiai, jauniai ir jaunimas, tačiau daugelis jų vėliau palieka sportą. Tad vyrų bokse pasirodo tik didieji miestai. „Moksleivius, studentus treneriai dar gali išlaikyti, sudominti, bet sukūrę šeimas net perspektyviausi sportininkai susiranda darbą, emigruoja. Kuklios valstybės paramos jiems neužtenka“, – sako A. Arėška.
Boksas šiandien: antrasis kvėpavimas
Per 20 nepriklausomybės metų Lietuvos boksininkai Europos čempionatuose iškovojo penkis medalius, tiek pat – pasaulio čempionatuose: keturis bronzos ir vieną sidabro. Pastarąjį 1993 m. iš Suomijos parsivežė Vitalijus Karpačiauskas. 1995 m. Vokietijoje jam ir Vidui Bičiulaičiui pavyko pelnyti bronzą.
Kitos Lietuvos boksininko pergalės pasaulio čempionate teko laukti daugiau nei dešimtmetį: 2007 m. Daugirdas Šemiotas iš JAV grįžo su bronzos medaliu.
2011 m. trenerius nustebino Egidijus Kavaliauskas, šiai dienai vienintelis Lietuvos boksininkas, iškovojęs kelialapį į Londono Olimpines žaidynes. „XVI pasaulio bokso čempionate Lietuvai atstovavo septyni boksininkai, kiekvienas laimėjo po vieną kovą, o E. Kavaliauskas pelnė bronzą ir teisę dalyvauti Žaidynėse. Tačiau Lietuvai dar yra šansų turėti daugiau atstovų Olimpiadoje, nes 2012 m. vasarį Turkijoje vyks olimpinis atrankos turnyras, iš kurio planuojame parsivežti bilietą“, – sakė Lietuvos bokso federacijos vyriausiasis treneris Stanislavas Mižigurskis.
Jis įsitikinęs, kad Lietuva turi didelį potencialą kovoti Olimpinėse žaidynėse: kaimynai pasaulio čempionate pasirodė silpniau, o mūsų šalies boksininkai – puikios formos. Evaldas Petrauskas šiuo metu užima pajėgiausių planetos boksininkų reitingo (iki 60 kg) 11 vietą, o Ričardas Kuncaitis tapo 2011 m. Europos jaunimo čempionu.
Boksininkus rengti trūksta lėšų
Remiantis pasauline praktika, tam, kad boksininkas pasiektų gerų rezultatų, per metus jis turi sudalyvauti 20-25 kovose, iš kurių apie 60 proc. būtų tarptautinės. Deja, Lietuvos bokso federacija šiam normatyvui įvykdyti neturi lėšų, tad sportininkai, važiuojantys į pasaulio turnyrus, neatspindi tikrosios Lietuvos jaunimo bokso padėties. Dažniausiai sportininkų akreditaciją, kelionės išlaidas apmoka tėvai, kartais treneriai, tačiau jei jie neranda lėšų, gabūs sportininkai kartais lieka už borto, o važiuoja tie, kas sugeba susirasti rėmėjų.
Lietuvoje veikia Olimpinis sporto centras, kurį finansuoja Kūno kultūros ir sporto departamentas. Čia patekusiems sportininkams sudarytos puikios sąlygos profesionalioms treniruotėms bei galimybė dalyvauti varžybose, suderintas pamokų ir treniruočių tvarkaraštis. Deja, centre gali būti lavinami tik 6-8 boksininkai.
Boksą nustelbia konkurentai
Nepaisant pergalių statistikos, bokso populiarumas Lietuvoje neprilygsta metams, kai bokso sekcijose susirinkdavo po 60 vaikų ir jaunuolių. Remiantis Lietuvos bokso federacijos duomenimis, šiandien šalyje boksą kultivuoja apie 1500 žmonių. „Trūksta reklamos. Kadaise buvęs populiaresnis už krepšinį, boksas beveik nerodomas per televiziją. Žinoma, daug ką reiškia asmenybės, užkrečiantis pavyzdys, tad kiekviena mūsų boksininkų pergalė yra ir žingsnis bokso populiarumo link“, – sakė S. Mižigurskis.
Pastaruoju metu boksui rimtą konkurenciją sudaro dvikovinės Azijos sporto šakos: gera reklama, rytų kultūrų populiarumas daugelį gabių žmonių vilioja labiau nei boksas. Daugelis nekreipia dėmesio į pavojų sveikatai bei tai, kad pasirinktas sportas nėra olimpinė sporto šaka. „Suprantama, žiūrovams įdomesnės kovos be taisyklių ar K-1. Boksininkams taip pat siūloma atsisakyti šalmų – sportas bus žiūrimesnis. Tačiau renkantis sporto šaką nereikia pamiršti apie susižalojimo grėsmę“, – sako A. Arėška.