Psichiatrė: jaunoji karta – gana pilietiška ir tautiška

Diena.lt

Vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė docentė Sigita Lesinskienė įsitikinusi, kad dabartinė jaunoji karta – gana pilietiška, tautiška ir motyvuota ginti savo kraštą.

Keletas klausimų jai…

Kai kurie spektaklio „Išgyvenimo drama“ dalyviai prisipažįsta patyrę šoką, nes suprato, kad, tarkime, gyvenime būdami tvirti vadovai, kritinėmis aplinkybėmis yra labai pažeidžiami.

Viena žinoti teoriškai, ką pamatysi spektaklyje, bet visai kas kita tai patirti iš tikrųjų. Natūralu, kad žmogus, užkluptas netikėtai, tampa pažeidžiamas. Tačiau, kai ištinka didelė bėda, tarkime, iš tikrųjų vyksta okupacija, ar kokia nors kita visuotinė nelaimė, žmogaus sąmonėje įsijungia mobilizacijos, gynybos ir išgyvenimo mechanizmai. Juk į bunkerį žmogus neateina susimobilizavęs. Jis vertina tai kaip žaidimą, pramogą, atrakciją ar eksperimentą. Susidūręs su tam tikromis nelauktomis bendravimo priemonėmis jis sutrinka. Tai visiškai normalu.

Vakarų spaudoje jau svarstoma, kad jaunoji karta, užaugusi giriant ir pabrėžiant tik pranašumus, taip ir neįgijo storesnės odos. Todėl pirmąją nesėkmę jaunimas vertina kaip gyvenimo tragediją – puola į depresiją, geria raminamuosius.

Mūsų tėvų karta turi kur kas daugiau baimių nei dabartinis jaunimas. Tėvus, užaugusius pokario metais, dažnai kankina lėtinis potrauminis sindromas – jie gyvena nuolatinėje baimėje: krūpčioja miegodami ar kam nors stovint už nugaros. Sakyčiau, dabartiniai vaikai emociškai jokiu būdu nėra silpnesni, nors gal kiek ir perlepinti. O depresijų būta visais laikais. Tik kadaise jas bandyta neigti. Sovietmečiu visa psichiatrija buvo stigmatizuota, žmonės bijojo kreiptis pagalbos arba tai darė slapčia. Tai, kad žmonės pripažįsta savo bėdas ir ieško pagalbos, – ne silpnybės, o brandumo požymis.

Vadinasi, neteisinga kelti prielaidą, kad jaunoji karta greičiau pasiduotų priespaudai nei toji, kuri gynė nepriklausomybę prieš 21 metus?

Jaunoji karta patriotizmo tikrai turi – myli Tėvynę, gieda „Tautišką giesmę“. Pažiūrėkite, koks aktyvus jaunimas per krepšinio

varžybas, per valstybinius renginius. Tačiau jūsų klausimą šiomis dienomis uždaviau mokyklą bebaigiantiems vaikams ir pirmų kursų studentams. Tiesą sakant, iš pradžių jie labai giliai susimąstė, tačiau vėliau užtikrino, kad karo atveju nebėgtų iš savo šalies, liktų ir bandytų kovoti. Tik man tie kovos būdai pasirodė įdomūs. Sako, mėginčiau įvilioti priešą į spąstus, apgauti, kaip nors jam pakenkti. Galbūt šios priemonės ir neatrodo pačios efektyviausios, tačiau jos reiškia gerą valią, ryžtą, poziciją. Reakcija į smurtą, prievartą ir priespaudą visų pirma priklauso nuo žmogaus charakterio. Visada visuomenėje randasi žmonių, kurių vidinės nuostatos ir vertybių skalė labai tvirta, kurie nenori išduoti nei savęs, nei savo idealų. Tačiau visais laikais buvo ir bus prisitaikėlių – agresyvių, tampančių smurtautojais, prievartautojais, žudikais. Laimė, pirmosios kategorijos atstovų būna daugiau.

Dabar reikia galvoti, ką daryti, kad šios tautiškai gana motyvuotos jaunosios kartos palikuonys irgi išlaikytų patriotiškumą. Mokyklose šioms vertybėms puoselėti skiriama per mažai dėmesio. Trūksta prieinamumo prie mūsų unikalaus ir labai turtingo tautinio paveldo – populiaraus, patrauklaus jo pateikimo.

Apie aukas

Sausio 13-osios aukos – žmonės, žuvę ar sužeisti 1991 m. sausio 13 d. naktį, sovietiniams kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą ir Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

Visi žuvusieji, išskyrus Titą Masiulį ir Rimantą Juknevičių, palaidoti Antakalnio kapinėse. T.Masiulis palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. R.Juknevičius – Marijampolės miesto kapinėse. Iš viso sužeisti 702 žmonės, kulkų suvarpyti 52. Sausio 13-ąją žuvo 14 žmonių:

Loreta Asanavičiūtė,

Virginijus Druskis,

Darius Gerbutavičius,

Rolandas Jankauskas,

Rimantas Juknevičius,

Alvydas Kanapinskas,

Algimantas Petras Kavoliukas,

Vidas Maciulevičius,