Lukas Devita 
Iliustracijos Dovydo Bakšio

Žmonija nuo seno susiduria su būtybėmis iš kito pasaulio, tad nenuostabu, kad jų įvairovė yra tikrai gausi. Pristatome ateivių tipus, kuriuos Laikas.lt iliustravo Dovydas Bakšys.

Ufologijoje ateivių „portretai“ sukurti remiantis liudininkų parodymais (mačiusių juos iš toli ar net kontaktavusių), išskiriant tipų savybes pagal objektyvią pasakojimų daugumą, o taip pat ir pranešimų patikimumą. Kontaktų atveju, beveik visi ateiviai, kaip teigiama, geba naudoti telepatinį ryšį, minčių perdavimą, kas leidžia pranokti kalbos barjerus.

1. Pirmiausia mūsų akiratyje atsidurtų bene žinomiausi ateiviai-žvaigždės, vadinami „pilkieji“ (angl. greys), beje, klaidingai spalvos atžvilgiu skeptikų praminti „žaliaisiais žmogeliukais“ (kita vertus, tai tapopašiepiamas „ateivio“ apibūdinimas). Taip pat jie vadinami zetos, pagal vietą iš kur, kaip teigiama, yra atvykę – Zeta Reticulis žvaigždyną. 

Tai apie metro su puse ūgio būtybės, trapaus ištįsusio kūno sudėjimo, dažniausiai pilkšvos ar sidabrinės spalvos, didele galva, platėjančia į viršų, ir nepamainomomis juodomis, kaip anglis pailgomis akimis, užtikrinančiomis hipnotizuojantį žvilgsnį. Akys be vyzdžių, arba, kaip teigiama, tai gali iš vis būti kažkas panašaus į lęšius. „Pilkieji“ daugeliui tapo tiesiog ateivio archetipu ir atstovautų bene gausiausiai pastebėtų kosminių svečių tipui visoje ufologijoje iki šių dienų. Su jais siejami įvairiapusiški kontaktai, taip pat tai dažniausi vadinamųjų „žmonių pagrobimų“ istorijų kaltininkai.
Panašūs pagal išvaizdą į pilkuosius, kiek rečiau minimi yra aukštesnio ūgio „zetos“, tik, pasak liudijimų, jie pasižymi tamsiai mėlyna akių spalva (taip pat be vyzdžių). Neretai teigiama, kad tai „tikrieji“ Zeta Reticulis civilizacijos atstovai. Teigiama, kad jie naudoja keistą portatyvinę įrangą, leidžiančią, žmogaus akimis žiūrint, daryti stebuklus.

2. Antras tipas pagal populiarumą būtų taip pat pro-humanoidinis, ir kur kas labiau atitiktų homo sapiens, kartais tiek panašiai, kad, kaip teigiama, kai kurie jų galėtų įsimaišyti į gatvės minią ir likti neatpažinti. 

Ši grupė vadinama „šiauriečiais“ (nordics) dėl savo panašumo į Skandinavijos gyventojus ar arijus – šviesiųplaukų (dažnai ilgų), mėlynų (kartais migdolo formos) akių vyrus ir moteris, atletiškus, aukštus, kartais iki dviejų metrų ūgio ir aukštesnius.

Tokio tipo ateiviai piešiami pirmųjų XX a. kontaktuotojų (kaip kad George Adamski), ypač daug ir tiesioginių susidūrimų su šiais ateiviais minima nuo šeštojo dešimtmečio tiek Amerikoje, tiek Europoje. Vėlesniais dešimtmečiais, tiesa, jų pasirodymų ėmė mažėti ir ypač Ameriką tiesiog „užvaldė“ „pilkieji“.
„Šiauriečiai“ taip pat žinomi „žmonių pagrobimo“ atvejuose, bet dažniausiai tai pozityvūs, labiau panašūs į pavėžinimą ekskursijon, lyginant su „pilkųjų“ medicininiais eksperimentais, nors ir čia yra išimčių. Išskirtiniais atvejais liudininkai (teigiantys apsilankę ateivių erdvėlaiviuose) mini humanoidinio tipo ateivius veikiant kartu su „pilkaisiais“.


3. Dar viena ateivių grupė – reptoidai (reptoids), pavadinti pagal savybes, sietinas su reptilijomis ir dažnai apibūdinami kaip žmogaus dydžio driežai, vaikščiojantys ant dviejų kojų, arba mišrių humanoidinių bei reptoidinių savybių būtybės.


Teigiama, kad jie priklauso labai išsivysčiusių lygiui, pasirodydavo Žemėje nuo senų laikų, atvyko iš žvaigždyno Alpha Draconis ir gal būt yra susieti su daugelio pasaulio tautų mitais apie drakonus. Manoma, kad nėra ypač draugiškai nusiteikę žmonių atžvilgiu, arba kad net slapta dalyvauja žmonijos valdyme.

4. Ateiviai, atrodantys lyg didžiuliai (iki 2 metrų) vabzdžiai-maldininkai (praying mantis), neabejotinai galėtų nušiurpinti, tačiau, kaip teigiama, yra neutralūs ir grėsmės nekelia. Pailgo, siauro veido, didelėmis „žiogo“ akimis, ir vabzdžių tipo kūno, todėl lyginami su maldininku. Liudininkai tvirtina, kad ši būtybė geranoriška, aiškiai protinga, šiek tiek trūkčiojančių judesių. Kūnas šviesiai pilkos, tamsesnės ar net aukso spalvos. Manoma, kad jie greičiausiai neminta kaip žemiški vabzdžiai, bet yra išsivystę tiek, kad gali gyventi maitindamiesi tiesiogiai šviesos energija. Kaip ir vabzdžiai-maldininkai, jie turi sparnus, bet, sakoma, nenaudoja keliavimo tikslais, o kartais skraido meditacijai.

5. Čiupakabros (chupacabras) būtų dar vienas dažnas „svečias“ ypač Pietų Amerikos ufologijoje ir, galima sakyti, atėję tiesiai iš mitologijojos, nes pagal savybes primintų tipišką šėtonišką būtybę su vampyrizmo prieskoniais. Kažkiek turintys reptilijų savybių, čiupakabros tikriausiai užimtų agresyviausių neatpažintų būtybių kategoriją.

6. Pakankamai dažnos, ir jau ne humanoidinių ateivių tipo, būtų skraidančios ar plūduriuojančios sferos (nuo kamuoliuko dydžio ir didesnės), liudininkų teigimu, aiškiai sąmoningos, apibūdinamos ir kaip „žvalgai-robotai“, taip pat kaip savotiški „psichotroniniai žaislai“ tokiais atvejais, kai apsireiškia vaikų pasaulyje, kad ir naktį miegamajame kambaryje.


7. Gal ir keista, bet taip pat ateiviais yra laikomi ir „juodumos žmonės“ (men in black arba MIB). Be abejo sunku patikėti, kad tai gali būti ne filmų, o kasdieninės tikrovės herojai, bet būtent taip praneša nemažai liudininkų. „Juodumos žmonės“ dažniausiai prisistato po NSO pasirodymo ar nusileidimo, pas tuos, kurie tai matė, ar buvo arti objekto. Dažnai jie mandagiai įspėja ar pagrasina neskleisti nieko apie regėtą įvykį.

„Juodumos žmonės“ nesivaiko madų ir klasikinis jų įvaizdis, – sunkiai apibrėžiamo amžiaus, vidutinio ūgio ir juodai apsirengę vyrai (kostiumais, sezono metu – lietpalčiais ar paltais). Dažniausiai ir su juoda skrybėle, tamsiais akiniais. Sakoma, kad jų veido oda šviesiai pilkšva ir plaukai rusvi ar visai šviesūs. Liudytojai apibūdina juos kaip mechaninės elgsenos, monotoniško balso tembro, primenančius robotus ar androidus. Taip pat jie, atrodo, yra jautrus šviesai. Kartais prisistato kaip pardavėjai, telefono komunikacijų meistrai, kitų oficialių ar neoficialių organizacijų atstovai. Ir atvyksta jie prabangiais juodais limuzinais, dažniausiai be markiruočių.

Visų (ne)egzistuojančių ateivių rūšių nesuminėjome, pagaliau, ateivių pilna ir aplink mus, ir nebūtinai jie iš kitų pasaulių – tai tiesiog kitokie žmonės, neatitinkantys Žemės standartų ir sukurtų normų. 

Šis straipsnis publikuotas sausio mėnesio Laikas.lt žurnale, kurį galite rasti daugumoje kavinių arba čia. Kiti numerio straipsniai:

‭„‬AVaspo‭“ – ‬kaip ta už uodegos nepagaunama gyvatė
Vladas Lašas: „Noriu kosmonautiką priartinti prie Lietuvos“ 
100 Deniso Kolomyckio darbų (Interviu)
NSO Lietuvoje: mes ne vieni?
Pasidaryk pats – kosminiai drabužiai
Idiotiškos K. Pilkingtono kelionės