Ieva Stankūnaitė
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Apie savo magiškus triukus iliuzionistas Tomas Šimkus yra girdėjęs daugybę nuomonių. Viena garbaus amžiaus moteriškė kažkada išsigandusi paklausė, ar tai tikrai nebuvo juodoji magija, o kartais išgirsta skeptiškų replikų, kad viskas surežisuota. Tačiau juk svarbiausia, kuo tiki pats. O Tomas tiki, kad gali tiesiog suteikti progą žmonėms nusišyposoti ir kaip mažiems vaikams –papraščiausiai žavėtis tuo, ką matai, leistis būti nustebintu.

Dabar jau iš magijos duoną valgantis vaikinas turi daugybę planų, kaip ir toliau džiuginti žmones. Vienas iš tokių – PROJECT SMILE. Tomas: „Magijai nereikia loginio paaiškinimo, ja tiesiog reikia žavėtis...“

Kas yra PROJECT SMILE ir kieno iniciatyva jis įgyvendinamas?

Šio projekto pagrindinis tikslas nėra parodyti žmonėms kuo daugiau įvairių magijos triukų, svarbiausia – priversti juos nusišypsoti! Ši idėja jau seniai kirbėjo mano galvoje, o draugas Vilius spyrė į užpakalį ir sakė davai DAROM! Dabar esame dviese.

Dalintis magija su nepažįstamais žmonėmis buvo gera idėja, bet tai padaryti nėra taip lengva, ypač žiemos metu. Gatvėje praeiviai atsisako dalyvauti pasirodyme, o Lietuvoje ir šiaip dauguma žmonių yra paniurę, todėl pagrindinė idėja ir buvo juos pralinksminti. Taip ir pradėjom savo projektą. Visus pasirodymus jau pora mėnesių filmuojame ir publikuojame Facebook, Youtube bei mano asmeniniame tinklapyje.

Vaikystėje svajojai būti magu?

Magas tikrai nebuvo mano vaikystės svajonių profesija. Aš svajojau apie advokato karjerą, norėjau tapti gaisrininku ar verslininku – standartiniai mažo berniuko norai. O kaip viskas prasidėjo? Sunku pasakyti, dauguma vaikų žavisi magija, akys žiba, kai jie stebi pasirodymus. Lygiai taip buvo ir man. Kaskart, kai pamatydavau magą, vis labiau užsinorėdavau tai atkartoti. Žinoma, įtakos turėjo ir televizija, per kurią dažnai rodydavo panašius dalykus. Pamatęs keletą triukų, vis mėgindavau juos neprofesionaliai pakartoti, kas sukeldavo mano giminaičiams juoką, bet jie apsimesdavo, kad viską darau teisingai: „Šaunuolis!”.

Ir pradėjai mokytis savarankiškai? Ar kažkas padėjo?

Maždaug 12-13 metų man „įkando magijos vabzdys“, kai nusprendžiau, kad noriu pradėti mokytis triukų. Ir pradėjau. Kai pasiekiau tokį „lygį“, kad mokėjau pagrindinius visų žinomus triukus, sužinojau apie savo klasioko Pauliaus gabumus. Jis mokėjo šiek tiek daugiau ir kitokių įdomybių negu aš. Mes kartu mokėmės ir tuomet atsirado aistra magijai – „užsikabinau“. O tada jau ieškojau informacijos visur: knygose, internete, eksperimentuodamas pats ir t. t.

Šeima skatino ar prieštaravo tavo hobiui?

Seniau šeimos nariai reaguodavo truputėlį neigiamai, nes, tarkim, ruošiant namų darbus, sėdint prie kompiuterio ar teliko visada šalia budavo padėta kortų kaladė, moneta ar kitas daiktas, su kuriuo praktikuoju triukus. Tai artimieji sakydavo: „Kuo čia dabar užsiimi, nuveiktum geriau ką nors reikšmingesnio“, - ir pan. Bet man užteko ryžto nekreipti į tai dėmesio.

Ar yra tekę magijos triukais dalintis kitose šalyse? Ar publika skiriasi nuo lietuviškos?

Yra tekę kelis kartus rengti savo pasirodymus užsienyje: Italijoje, Danijoje, Latvijoje. Pastebėjau, kad, pavyzdžiui, Danijoje publika tikėjosi nieko gero nemokančio vaikinuko iš Lietuvos. Visą pasirodymą jie stebėjo labai atidžiai, analizavo, bet finale vis tiek buvo sužavėti ir negalėjo patikėti, kad man pavyko taip juos nustebinti. Vienas danas paglostė mano savimeilę pasakęs, kad mano triukas yra geriausias kokį jis tik yra matęs, o tos įmonės direktorė palygino visa tai su vienu garsiausiu Danijos mago pasirodymu. Šiaip nesvarbu, kokios tautybės žmonėms skirtas pasirodymas – triukai tie patys. Net ir rusakalbių publika supranta viską iš mano gestikuliuotos kalbos, nors rusiškai moku vos keletą žodžių.

Ar pasitaiko nesėkmingų pasirodymų, kurie demotyvuotų tolimesnį tobulėjimą?

Yra buvę daug atvejų, kai žmonių neigiamas požiūris į tai, ką aš darau, numušė norą tuo užsiimti toliau. Pačioje pradžioje, kai mane dar tik pastebėjo dailės mokytoja, gavau pasiūlymą parodyti keletą triukų mažiems vaikams. Visi liko labai patenkinti, o ir mane maloniai nustebino už pasirodymą sumokėti pirmieji pinigai – 30 litų. Po šio pakilimo nusprendžiau, kad noriu tuo užsiimti rimčiau. Pasiūliau vienai Panevėžio kavinei samdyti mane vakariniams pasirodymams. Reikėdavo prieiti prie klientų staliukų ir rodyti jiems triukus, bendrauti. Tai va ten pasitaikydavo prastų žiūrovų, su jais būdavo labai sunku dirbti... O šiaip kartas nuo karto pasitaiko, kad publika būna per daug išgėrusi ir kabinėjasi, mėgina prigauti, kad man neišeitų triukai, nesimėgauja procesu. Tada tikrai nemalonu ir grįžus namo kurį laiką apie magiją negalvoju. Bet vėl greit užsivedu.

Nekaltina publika, kad viskas surežisuota?

Turiu vieną kozirį – niekada nesirenku pats iš salės žmonių. Duodu kuriam nors dalyviui mesti sulamdytą popieriuką į publiką, tada kažkas pagauna ir nežiūrėdamas vėl meta kažkam, kas jau gali ateiti į sceną ir man asistuoti. Tai gelbėja nuo kaltinimų, kad viskas surežisuota iš anksto (gudru).

Iš kur gauni vis naujų triukų?

Du variantai: arba pats sugalvoju, arba pamatau kažkur. Arba dar trečias! Kai pamatai ir plius patobulini truputį savaip. Stengiuosi viską pateikti nešabloniškai, kuo įdomiau. Treniruočių ilgumas priklauso nuo triuko sudėtingumo, o išmėginti jėgas kartais bandau su artimiausiais draugais. Bet geriausia, kai vienas išmoksti ir iš karto eini rodyti publikai, stebi jų reakciją, kažką koreguoji ir pats mokaisi. Mat draugam neatskleidžiu paslapties, kaip atliekami triukai, todėl jie ir negali matyti, ar jau viskas išmokta iki galo.

Ar yra Lietuvoje daugiau tokių kaip tu? (Išskyrus populiariuosius DiArchi)

Pats Lietuvoje magų daug nepažįstu, tačiau jų yra. Buvo keletas draugų Panevėžyje, kurie labai susidomėjo šia sritimi, bet po kurio laiko vis tiek metė. O man ši sritis niekada nenusibodo. Žinau, kad yra Lietuvos iliuzionistų klubas, bet pats jam nepriklausau, nes, mano nuomone, magija reikia dalintis su paprastais žmonėmis, o ne su kitais iliuzionistais. Tokie klubai tiesiog ne man. Tai tik mano nuomonė.

Žinau, kad baigei Vilniaus Universiteto ekonomikos fakultetą. Bet juk tai taip nesusiję su magija..

Aš iki šiol netikiu, kad magija bus pagrindinė mano veikla gyvenime. Nors dabar jau iš to gyvenu. Kas ten žino, kaip gyvenimas pasisuks. Todėl ir stojau į universitetą, šiuo metu pradėjau ir magistrantūros studijas finansų srityje. Vis tiek visada aplinkui mus sukiojasi pinigai, o išmanyti apie juos visada naudinga - juk mane samdo rodyti magiją vakarėliuose. O tai yra būtent mainai ir čia figūruoja finansai.

Ką toks paslaptingas žmogus kaip magas dar mėgsta veikti gyvenime?

Mėgstu daryti tai, kas šauna į galvą: filmai kino teatruose, bėgiojimas vasarą lauke, slidinėjimas, stalo bei kompiuteriniai žaidimai - viskas kaip normalaus žmogaus gyvenime. O šiaip labiausiai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Tik po didelių pasirodymų ar įtemptos savaitės būtina pailsėti vienam namie, nebetraukia tada į tokias vietas, kur dideli žmonių susibūrimai. Vis dėlto pavargsti per pasirodymus būti visada linksmas ir stengtis tokia nuotaika užkrėsti kitus. Daugiau kaip tris pasirodymus per dieną sunkiai ištempiu. Bet galiu sakyti, kad toks darbas puikiai patenkina mano socialinius poreikius. Man nebereikia, tarkim, savaitgaliais ieškoti, kur, su kuo pabendrauti, susipažinti ar pan.

Labai smalsu – brangiai kainuoja tavo pasirodymas?

Priklausomai nuo publikos dydžio, triukų skaičiaus, pasirodymo ilgio ir pan. Tradiciškai nuo keleto šimtų iki kelių tūkstančių litų. Tai priklauso nuo labai daug veiksnių. Pavyzdžiui, galima rodyti tik „Close up magic“ (vadinamoji mikro magija ), kai viskas rodoma iš arti, mažai grupelei žmonių. Kitus triukus galima parodyti ir 500 žmonių publikai! Triukų yra įvairių, naudoju ne tik kortas – sceninio pasirodymo metu yra vos vienas triukas su jomis.

Savo rankų miklumu ir nežemiškais sugebėjimais Tomas parodo žmonėms, kad nėra nieko neįmanomo. Tereikia tuo patikėti.

Daugiau filmuotų PROJECT SMILE epizodų galite rasti čia.