www.keliaukkitaip.lt
Linas Senkus

Yra Lietuvoje toks regioninis parkas, kur kelionę pradėjus Lietuvoje, galima pratęsti ir užsienyje. Vištyčio regioninis parkas ribojasi su buvusia Karaliaučiaus sritimi, dabar priklausančia Rusijai, pietuose - su Lenkija.

Parko teritorija apima Sūduvos moreninės aukštumos dalį - aukščiausią vietą Baltijos aukštumose Lietuvoje. Čia galima pamatyti įspūdingus 300 metų senumo ąžuolynus, 200 metų sulaukusius pušynus ir eglynus, išlikusius dar nuo sengirių. Šiame parke augančios 33 augalų rūšys ir 14 rūšių paukščių yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.

Parke patogu keliauti dviračiais ar pėsčiomis. Pėstiesiems siūlomi du pažintiniai takai, apie kuriuos papasakojo parko direkcijos vyr. specialistė Rimutė Gagienė. Mažasis Šilelio pažintinis takas veda pro įspūdingą skardį Vištyčio pakrantėje, „Raganos šluotą“ – viename medyje susidariusį keistą šakų raizginį, pro drevėtus medžius. Čia galima pamatyti ir eglių milžinių, siekiančių 30 metrų, verta aplankyti Šventąjį šaltinėlį, trykštantį iš kalvų sename miške, apie kurį ir gerą jo aplinkos energetiką pasakojamos legendos. O Didysis pažintinis takas skirtas ištvermingesniems. Juo einantys pamato dar ir ežero pakrantėje susiformavusį įdomų geologinį darinį – pusapvalėje dauboje, daugiau nei 10 metrų aukštyje prasiveržia gruntiniai vandenys ir plauna šlaitą. Čia išlikusios net 9 istorinę vertę turinčios kapinės, takas veda pro senąsias vokiečių kapines. Pro Pakalniškių ežerėlį galima pasiekti regyklą „Trys ežerai“, iš kurios verta pasigrožėti Pavištyčio kraštovaizdžiu, taip pat verta aplankyti archeologinį paminklą Pavištyčio piliakalnį. Pasakojama, kad čia prasmegusi bažnyčia, kurios tylus varpų gaudesys kartais sklinda iš po žemių.

Parke labai įdomu aplankyti Vištyčio akmenį, kuris trečias pagal dydį Lietuvoje, taip pat pasidomėti pačiu Vištyčio miesteliu. Jo herbą puošiantis mistinis vienaragis dabar yra ir Lietuvos Respublikos prezidento herbe. Čia būnant verta užlipti į Vištyčio bažnyčios bokštą, aplankyti Pavištyčio sodybą, Vištyčio vėjo malūną. Būtent prie šio malūno miestelyje gyvenusius žydus nužudė hitlerininkai. Pasakojo, kad jame pasislėpęs malūnininkas matė, kaip kai kurios moterys pražilo, kol jas vedė prie duobės, o greta esantys krūmai buvo apkabinėti kryželiais ir kitais katalikų simboliais, kuriuos pasmerkti mirčiai žmonės buvo užsikabinę ant kaklų, taip bandydami permaldauti budelius...

Vienas iš svarbiausių objektų šiame parke yra Vištyčio ežeras. Kartais jis lyginamas su Baikalo ežeru, dėl savo dydžio ir ypatingai švaraus vandens. Ežeras taip pat ypatingas tuo, kad juo eina Lietuvos siena su Rusijos Kaliningrado sritimi. Lietuvos sienos su Rusija demarkavimo metu buvo įleisti dviejų šalių sieną žymintys ženklai – ryškiai geltonos spalvos specialūs plūdurai, kurių viršutinė dalis virš vandens yra iškilusi maždaug du metrus. Jie išdėstyti beveik devynių kilometrų ilgio atkarpoje. Čia taip pat yra plūdurai, žymintys valstybės sienos apsaugos zoną. Lietuvai priklauso apie 540 ha ežero. Tai kartu ir Europos Sąjungos siena. Todėl asmenys, ketinantys iš valčių žvejoti ar plaukioti pasienio ruožo vidaus vandenimis, privalo gauti ir turėti nustatytos formos vienkartinius terminuotus leidimus. Prieš rengiantis keliauti pasienio ruožo vidaus vandenimis, būtinai susipažinkite su Pasienio teisinio režimo taisyklėmis ir Vienkartinių terminuotų vykimo į pasienio juostą leidimų bei vienkartinių terminuotų buvimo pasienio ruožo vidaus vandenyse leidimų išdavimo tvarkos taisyklėmis. Jose sakoma: „Išplaukti ir žvejoti, važiuoti arba eiti pėsčiomis per užšalusius (...) pasienio ruožo vidaus vandenis be Valstybės sienos apsaugos tarnybos išduotų vienkartinių terminuotų buvimo pasienio ruožo vidaus vandenyse leidimų draudžiama“. Be to, turintys tokius leidimus asmenys privalo pranešti Valstybės sienos apsaugos tarnybai apie išvykimą ir grįžimą. Taigi norintys čia žvejoti privalo pasirūpinti leidimais.

Žvejojantys čia be leidimo gali sulaukti baudų. Todėl labai rekomenduojama iš anksto pasirūpinti, kad žvejo ar turisto, neturinčių leidimų, nuotaikos nesugadintų susitikimas su pasieniečiais. Nekalbant jau apie piktybišką poilsiautojų elgesį. Pavyzdžiui, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Vištyčio užkardos pasieniečiai Vištyčio ežere ties Žirgėnų kaimu pastebėjo tris vandens dviračiu plaukiančius asmenis. Pasieniečiai matė, kad jie kelis šimtus metrų įplaukė į Rusijos pusę už įspėjamųjų plūdurų, žyminčių valstybės sienos apsaugos zoną. Pati siena eina dar už 50 metrų. Po poros valandų į krantą grįžusius Vilkaviškio gyventojus pasieniečiai sulaikė. Linksmai nusiteikusių pramogautojų aiškinimai, kad plūdurų jie nepastebėjo, pareigūnams pasirodė neįtikinami. Neteisėtai valstybės sieną kirtusiems dėl neatsargumo vyrams pasieniečiai pradėjo administracinės bylos teiseną. Bylą perdavus Vilkaviškio rajono apylinkės teismui, jis skyrė baudas. Sakoma, kad prieškariu lietuviams būdavo leidžiama vien arklius Vištyčio ežere girdyti ir meškerioti nuo kranto, nes Lietuvai priklausė tik 38 hektarai ežero. Dabar šis plotas daugiau kaip dešimt kartų didesnis. Tačiau tvarka yra tvarka. Pasieniečiai primena, kad Lietuvos piliečiai ir užsieniečiai valstybės sienos apsaugos zonoje gali būti tik su jų išduotais vienkartiniais terminuotais leidimais ir asmens dokumentais.

„Šaltinyje“ (periodinį leidinį leidžia parko direkcija), viename numeryje, buvo parašyta iš Vištyčio kilusio vyro, karo gydytojo, mintys apie gimtinę. „Išvažinėjau pusę pasaulio, tačiau Vištytis tikrai yra ypatinga vieta. Ir ne tik todėl, kad čia gimiau ir užaugau. Tai vieta, turinti didžiulę trauką, labai stiprų pozityvų energetinį lauką. Vieną kartą čia pabuvus visada norisi sugrįžti atgal. Ir tai ne tik nuostabi gamta – ežeras, miškai ar piliakalniai. Esu įsitikinęs, kad Vištytis turi savo aurą ir net dvasią. Visa tai kreipia Vištyčio istoriją tam tikra linkme. Juk retas kuris miestelis Lietuvoje turi tokią turtingą istoriją. Todėl niekada nepamirškime, kad Vištyčio ežeras vos ne tris kartus senesnis už Baltijos jūrą...“