Laikas.lt

Paskutiniu metu kine ėmė populiarėti dar šeštajame dešimtmetyje pasirodęs vadinamasis mockumentary (pseudodokumentinis) kino žanras, kuriam būdingas vaizdų mistifikavimas ir labiau vaizdo žaidimui tinkamas įvykių vaizdavimas.

Kino režisieriai dažnai į pagalbą pasitelkia rankines kameras ir atitinkamus specialiuosius efektus, norėdami sukurti neįgudusio vartotojo buitine kamera filmuotos juostos įspūdį. Tokiu būdu sukurtas filmas paverčiamas įtikinamesniu ir realistiškesniu reginiu. Bene ryškiausi mockumentary žanro filmai – „Projektas: Bleiro ragana“ (orig. „The Blair Witch Project“, 1999), „Paranormalūs reiškiniai“ (orig. „Paranormal Activity“, 2009), „9-asis rajonas“ (orig. „District 9“, 2009), „Paskutinis egzorcizmas“ (orig. „The Last Exorcism“, 2010) ir daugeliui puikiai pažįstamas „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ (orig. „Borat: Cultural Learnings of America for Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan“, 2006).

Neretai sakoma, jog jauni ir ambicingi kūrėjai, ateidami į didįjį kiną drioksteli jau pirmuoju savo filmu, priversdami visko mačiusį kino pasaulį pamatyti juos, atkreipti dėmesį į naujokų kūrybą ir ilgam įsiminti jų pavardes. Tikėtina, kad jaunosios kartos režisierius Joshas Trankas bus vienu tokių. Sukurdamas savo pirmąjį pilnametražį filmą „Vaizdo dienoraštis“ (orig. „Chronicle“, 2012) režisierius surizikavo ir subūrė jaunų ir visuomenei nežinomų aktorių komandą, o į pagalbą rašant scenarijų pasikvietė ne itin patyrusį, tačiau labai perspektyvų ir drąsų scenaristą Maxą Landisą. Būtent jo parašytas scenarijus užsienio spaudoje dažnai įvardinamas kaip stipriausia filmo pusė. Garsaus režisieriaus Johno Landiso sūnus scenarijų filmui „Vaizdo dienoraštis“ parašė būdamas vos devyniolikos metų amžiaus ir pats atnešė jį į „20th Fox“ kino studiją. Nepatyrusios komandos subūrimas tokiam kino projektui gali būti suprantamas dvejopai – skambių pavardžių nebuvimas primena apie sąlyginai nedidelį juostos biudžetą (15 mln. JAV dolerių), tačiau tuo pačiu sukuria viziją, jog filmas iš tiesų tėra mėgėjiškas pasižaidimas vaizdo kamera ir priverčia žiūrovą patikėti jam pasakojama istorija.

Kaip teigia patys filmo kūrėjai, „Vaizdo dienoraštis“ – unikalus ir nestandartinis kino projektas, laužantis nusistovėjusią nuomonę apie superherojus. Šiame filme superherojai – tai ne specialius triko dėvintys personažai, o eiliniai žmonės, vieną dieną suvokę turintys antgamtinių galių. Kitoniška ir tai, jog čia nėra priešų, tarpusavyje kovojančių gerųjų ir blogųjų komandų ir mistinių personažų – patys filmo herojai linksta į susinaikinimą, kadangi naujai įgytos galios veda juos link beprotybės. Tik įsivaizduokite save paauglio kailyje vieną dieną suvokus, jog gali absoliučiai viską! Ar žinotumėte ką daryti ir kokios jūsų antgamtinių galių ribos? O galbūt kaip pagrindinis filmo herojus Endriu – vieną dieną tiesiog pasijustumėte nenugalimais, tarsi pamiršę faktą, jog su didele jėga ateina ir didelė atsakomybė?

Filme „Vaizdo dienoraštis“ pinasi realybė, vaizdo žaidimų ir komiksų elementai, o kino salėje sėdintis žiūrovas pagrindinius veikėjus stebi per jų pačių kino kameras ir mobiliuosius telefonus. Panašų istorijos pateikimą jau matėme režisieriaus Matto Reeveso filme „Projektas MONSTRAS“ („Cloverfield“, 2008) ir didelio populiarumo sulaukusiame Guy Ferlando kriminaliniame trileryje „Pykšt, pokšt, tu negyvas“ (orig. „Bang Bang You're Dead“, 2002). Prisiminus minėtųjų juostų populiarumą, tampa aišku, jog žiūrovai mėgsta kino eksperimentus ir filmus, tampančius savotiškais taisyklių laužytojais.

Kaip matome, „Vaizdo dienoraštis“ turi absoliučiai viską kas gali sudominti tiek paauglių auditoriją, tiek specialiųjų efektų ir fantastikos mėgėjus bei naujų pavardžių ir kitoniškumo kino pasaulyje ištroškusius žiūrovus. Belieka sulaukti ambicingojo kino eksperimento, į Lietuvos kino ekranus atkeliausiančio jau vasario 3 dieną.