„Rasabasa“: Lietuvoje jauti, kaip muzika auga (II dalis)

Su Rasa ir Snorre įdomu kalbėtis dar ir dėl to, kad jie, ilgametės patirties muzikos pasaulyje ir studijų LIPA dėka, gali ne tik kalbėti apie kūrybą, bet ir profesionaliai pažvelgti į situaciją muzikos industrijoje. Muzikantai sutinka, kad sulig interneto išpopuliarėjimu atsiradusi nežinomybė dėl industrijos ateities egzistuoja, bet patys išlieka ramūs. 

 

„Vienas dalykas, ko išmokau universitete – kad nėra jokio tikslo spėlioti ateitį, nes vis tiek nepavyks. Bet ką aš galiu tvirtai pasakyti, yra tai, kad visą paniką kelia ne muzikantai. Tai, kas blogai įrašų kompanijoms, nebūtinai yra blogai muzikantams, – dėsto Snorre. 

 

„Žinoma, viskas keičiasi. Anksčiau grupės važiuodavo į koncertinį turą, nes būdavo išleidę albumą, kurį reikėjo populiarinti. Tada parduodavo milijoną albumo CD kopijų ir iš to uždirbdavo. Dabar yra atvirkščiai: grupės albumus leidžia parsisiųsti ar išdalina juos už dyką, kad tik žmonės tą grupę išgirstų, ateitų į koncertą. Dabar uždirbama ne iš įrašų, o iš koncertų. Grupėms problemų dėk to nekyla. Tuo tarpu įrašų kompanijos vis dar nori pardavinėti CD, nes taip jie yra įpratę uždirbti pinigus. Matydami, kad muzikantai geba užsidirbti ir individualiai, jie panikuoja.“ 

 

Anot „Rasabasa“ branduolio, išsigelbėjimas įrašų kompanijoms, o kartu ir didelis palengvinimas muzikantams yra vadinamosios „360“ sutartys. Jų principas paprastas: įrašų kompanijos daugiau investuoja į muzikantus, tačiau kartu ir pradeda kontroliuoti viską, ką muzikantai daro. Jei anksčiau kompanijoms atitekdavo tik dalis nuo įrašų pardavimo pelno, tai dabar jos gauna dalį tiek nuo koncertų, tiek nuo pasirodymų televizijos ar radijo eteryje, tiek nuo marškinėlių pardavimų. Trumpai tariant, visko, už ką grupė generuoja pajamas. Užsienyje tokią praktiką taiko didieji muzikantai, pavyzdžiui, pirmieji pasirašę „360“ buvo Robbie Williamsas ir Madonna.

 

 

Tuo tarpu „Rasabasa“ renkasi individualumą. Jie viską daro patys, nuo kūrybos iki įrašų, nuo albumų leidimų iki koncertų. Ir tai labai vertina. Vis dėlto, vienas dalykas nėra aiškus: jeigu grupėms pajamas šiuo metu atneša koncertai, kodėl „Rasabasa“ koncertuoja taip retai, kartais tik kartą per mėnesį, ar dar rečiau? 

 

„Tikrai ne dėl to, kad nenorėtume. Pernai gavome daugybę pasiūlymų koncertuoti, bet daugumai turėjome pasakyti ne. Nes tose vietose mes tiesiog negalime pasirodyti taip, kaip norėtume. Ten trūksta techninių galimybių“, – sako Rasa. 

 

Snorre šiuo klausimu taip pat principingas: „Stengiamės koncertuoti tose vietose, kuriose galime kontroliuoti situaciją 100 proc. Kas iš to, jei groji gerai, bet dėl prasto įgarsinimo niekas to negirdi. Norime, kad tai, kas mums rūpi, ką mes darome, būtų pateikiama kokybiškai. Geriau jau nepristatyti savo muzikos visai, negu pristatyti ją prastomis sąlygomis.“

 

Gerų vietų koncertams trūkumas yra problema Lietuvoje. Grupė su tuo žada tvarkytis paprastai: groti ne tik šioje šalyje. Rasa patikina, kad koncertai užsienyje yra 2012-ųjų grupės vizijoje, juolab kad muzikantams netrūksta kontaktų. Jie gavę ir konkrečių pasiūlymų apie kuriuos kol kas nenori kalbėti. „Pasiūlymas dar nieko nereiškia. Galbūt jau šią vasarą sugrosime 10 koncertų Vokietijoje, o galbūt visiškai žlugsime“ – be panikos sako Snorre. 

 

O, kas jei išsipildys antras variantas? Grupė neturi jokių garantijų, kad avantiūra persikelti į lig tol visiškai nepažintą Lietuvą bus sėkminga. Tačiau ir vėl – Snorre lūpomis kalba pavydėtina ramybė. 

 

„Blogiausia, kas gali atsitikti – kad neatsitiks nieko. Mes nerizikuojame savo pinigais, nieko specialiai neinvestuojame, dėl to nieko ir neprarastume. Pastebėjau, kad žmonės Lietuvoje bijo suklysti. Jie klausia manęs: „Atsikraustei į Lietuvą, bet ar gi nebijai, kad tau nepasiseks?“ Na, jei taip atsitiks, susidėsiu gitaras ir važiuosiu kur nors kitur. Juk ne Sibire esu. 

 

Čia daug tikrai talentingų jaunų muzikantų. Kalbuosi su jais, šie sako: „Taip, gal reikėtų užsiimti kūryba rimčiau, bet man jau per 20, jau reikėtų galvoti apie šeimą, namą, nusipirkti automobilį“. Tada jie ateina į studiją, pamato šias patalpas ir stebisi: „Ooo, kokia studija! Na bet ką tu darytum, jei…“ Jei ką? Jei ji sudegtų? Taip, jei kiltų gaisras, būtų tikrai blogai. Jei numirčiau irgi būtų blogai. Bet juk neįmanoma nuolat apie tai galvoti. Jei tau nepasiseka, pradedi daryti kažką kitą. Ir tiek.“

 

Snorre pateikia pavyzdį: „Pastebėjau, kad daug žmonių Lietuvoje tuokiasi labai jauni, tuo tarpu nė vienas mano draugas Norvegijoje nėra susituokęs. Lietuvoje žmonės tuokiasi 23-24. Tai savaime nėra blogai. Blogai, kad žmonės įpratę galvoti, jog kai tau tiek metų, turi daryti vienokius dalykus, o kai tiek – kitokius. Tarsi, jei nepadarei kažko iki 30-ies, tada jau viskas, laikas prarastas. 

 

Visuomenės spaudimas čia didžiulis, jaunus žmones jis palaužia. Norvegijoje priešingai: ten apskritai jokio spaudimo. Nemanau, kad ir tai yra gerai. Bet matau daug jaunų muzikantų Lietuvoje, kurie jaustųsi daug geriau, jei atsipalaiduotų ir pasakytų: „Aš esu jaunas. Aš galiu tai padaryti. Aš galiu pabandyti, o jeigu suklysiu – tai nesvarbu.“

 

„Rasabasa“ studijoje. (Grupės archyvo nuotr.)

 

Tiek Snorre, tiek Rasa anksčiau yra išbandę įvairius darbas, nuo buhalterijos iki iliustravimo. Todėl kaip gi be filosofinio klausimo: vis dėlto, kas muzikoje yra tokio magiškai patrauklaus? Kodėl apsistota ties šia sritimi? 

 

„Kaip ir bet kokioje kūrybos sferoje, muzikoje įdomiausia tai, kad galiu jausti, kaip tobulėju. Kai klausau kažką, ką įrašiau prieš metus, suprantu, kad tai, ką darau dabar, yra geriau. Daugelyje darbų šio jausmo nėra. Tavo atlyginimas gali šiek tiek didėti, bet tai nereiškia, kad jausi progresą. Manau, kad tai yra privalomas dalykas bet kurioje veikloje: turi jausti, jog tai, ką darai, nuolat darai geriau.“

 

Snorre mano, kad reikėtų atsikratyti iliuzijų, jog viskas, kas susiję su muzika, yra vien malonumas. Nuobodžių dalykų čia netrūksta. Tačiau juos daryti yra daug didesnė motyvacija. 

 

„Tvarkyti dainų įrašus yra didelės kantrybės reikalaujantis darbas, kūrybos ten mažai. Bet juos darai, nes žinai, kad pabaigus jausmas bus puikus. Jeigu pildai „Excelio“ lenteles, negalvoji, kad kai baigsi, tai bus geriausi kada nors suvesti skaičiai. Galvoji, kad 5 val. eisi namo. Bent jau aš taip jausdavausi, nes esu dirbęs ir tokį darbą. Yra žmonių, kuriems tai patinka, bet man – ne.“ 

 

„Pažįstu vieną, kuriam toks darbas patinka!“ – juokiasi Rasa. „Tuomet puiku!“, – atsako Snorre. – Bet daug žmonių daro tai, kas jiems nepatinka, nes bijo daryti tai, ką nori.“ Snorre nebijo, dėl to su juo šiandien ir kalbamės. Jei nepasiseks, muzikantas nebijo grįžti ir prie „Excelio“ lapų. Bet, kaip sako jis pats, bent jau nereikės galvoti, kad turėdamas galimybę, nepabandė ja pasinaudoti.